Mano kelionė į tylos grupę prasidėjo kone prieš 10 metų, kai pamačiau nuotraukas iš tuomet ką tik pasibaigusios grupės. Pasakiau sau, jog vieną dieną ir aš ten būsiu. Nepraėjo nė 10 metų ir aš plaukiu į mažą, per keletą valandų apeinamą Islandijos Hrisey salą.

Viduje ištroškusi tylos, būtent tokios jos nesu patyrusi. Pastaruosius metus vis pastebėdavau kaip muziką, garsus, triukšmą savo aplinkoje savaime keisdavau tyla, o dabar jaučiau, kad atėjo tinkamiausias laikas ilgesnei tylai.

 

Tylintys žmonės

 

Išoriškai tylos dienos buvo prabangiai paprastos – mėgavausi tylėti su žmonėmis – miegančiais, skaitančiais, ruošiančiais valgį, tylinčiais, grojančiais, piešiančiais, rašančiais, vaikščiojančiais, besimaudančiais ar juoko apimtais. Tokia katiniška prabanga būti ir daryti, ką tik širdis geidžia. Ir man tomis tylos dienomis buvo labai aišku (kaip reta), ko ta mano širdis geidžia.

Vidinė kelionė per tylą buvo dinamiška. Įprastai mano asmeninis laikas sau būna „priekaištingas“ – vis randu už ką save pabarti ir pasižadėti sau, kad daugiau taip nebedarysiu. Tad tyloje pažadėjau sau vieną dalyką – nieko sau nepasižadėti ir neįsipareigoti. Ir didelei mano nuostabai įėjau į tylą apimta ramybės, kuri mane lydėjo ilgai. Pasakiškas jausmas, vos keliskart sutiktas gyvenime, ir ilsino, ir gaivino, ir jautrino.

 

Emocijų cunamiai

 

Ramybė nelydėjo manęs visą tylos laiką – užplūdo emocijų ir senų nuoskaudų cunamiai, – jaučiau, kad jie ne griovė, o labiau iškėlė į paviršių tai, kas turi būti atleista.

Tyla man padovanojo sunkiai įžodinamus potyrius. Jei pavadinti, tai norisi juos įvardinti kaip pilnatvės ir išbaigtumo jausmus. Sėdžiu ant skardžio, žiūriu į vandenyną ir jaučiu, kaip mane užpildo ne tik stiprus vėjas, bet ir tas neiliuzinis, o tikrų tikriausias laimės pojūtis.

 

Būti čia ir dabar

 

Džiaugiuosi dar viena tylos dovana – man keletą akimirkų pavyko atsiskirti nuo vakar dienos ir nuo rytojaus. Tiesiog būti čia ir dabar. Ir tose akimirkose pagaudavau pribloškiančius gyvasties pliūpsnius. „Ir iš kur man visa tai?“ – stebėjausi.

Grįžti nebuvo lengva, nes visiškai to nenorėjau. Juk tos prabangos gyvenime norisi kuo daugiau… Taip keista: kažkada tylą laikiau slegiančia, o dabar vadinu prabanga. Po mano saule kažkas naujo.