Vasarą mes, „Kitokių projektų“ komanda, pagal daugiametę tradiciją, organizuojam savo techninę treniruotę. Ką reiškia šis gudrus pavadinimas, kai kalbame ne apie autoralį ar kitą technišką žanrą, bet apie psichologų, socialinio darbo asų ar edukologų darbą?
Mūsų gyvenime techninė treniruotė – tai savo brangiausiu, arčiausiai kūno esančiu kailiu išbandymas tų dalykų, kuriuos ateityje siūlysime seminarų dalyviams. Ir žinoma proga prisiminti, ką pasiimti su savimi, kaip įrengti erdvę užsiėmimams, ką prie ko pririšti, kada metas sustoti ir pasikalbėti.
„Pasirinkę“ lietingą ir šaltą savaitę ėmėme ruoštis žygiui gamtoje su nakvyne po dangumi ir maisto gaminimu ant laužo. Daug kartų su ironiška šypsena mano kolegos kartojo frazę, kurią taip smagiai užrašome ant informacinio laiško seminarų dalyviams: „Nėra netinkamo oro, yra netinkami drabužiai“.
Mums, kaip ir kiekvienam mirtingajam, netikėtai ištiktam likimo smūgio, kilo klausimas: Kodėl man? Kodėl po to, kai Lietuvą visą savaitę svilino karščiai, eisime per lietų orui įšylant iki 13 laipsnių šilumos, o naktį miegosime 7 laipsnių temperatūroje, o kitą dieną vėl lis?.. Juk iš esmės viską esame jau bandę, galime ir nėję pasikalbėti apie visokius nutikimus, kurie ištinka vedant žygį, bei teoriškai jam pasiruošti jaukioje ofiso posėdžių salėje.
Bet mes išėjome. Šaunioji „Kitokių“ komanda, audringai diskutuodama ar užteks maisto, kuris suplanuotas nupirkti, ar jis bus tinkamas ir kaip išgyvensime pučiant vėjui, jau stovėjo grybų kaimo dvarvietėje. 14 žmonių ir trys šunys leidosi į bendro buvimo kelionę. Žygis neprasideda tuomet, kai pasiėmęs žemėlapį atsispiri nuo asfalto.
Kiekvienas žygis prasideda daug anksčiau mūsų galvoje, kuomet įsivaizduoji kaip bus, galvoji apie tuos, su kuo neišvengiamai būsi ir valgysi tą pačią košę (o jeigu „rupūžės“ į ją pridės ko nors?), keliausi tokį pat kelią, džiaugsies arba nervinsies, bendrausi arba tylėsi. Būsi labai smarkiai susijęs bendrame gyvenime, kurio nesustabdysi, iš kurio neišlipsi, kaip iš autobuso ar lengvojo automobilio.
Tuo žygio užduotis unikali ir artima kasdieniam gyvenimui. Žygyje kaip ir gyvenime visada būna šiek tiek kitaip nei galvojai ir visai nebūtinai taip, kaip norėtųsi.
Tas paprastas buvimas gamtoje padeda ryškiau matyti ir girdėti save, kitus, gal todėl, kad kurį laiką negali žiūrėti į kompiuterio ekraną, o gal yra ir dar kokios nors slaptos priežastys.
Bet šios savo didingos kelionės pabaigoje prasmirdę laužo dūmais, prisivalgę troškinių, pakalbėję apie savo nelengvą gyvenimą, padainavę, mes džiaugėmės kad buvome kartu, kad buvome žygyje ir kad žygis yra labai gerai. Bent jau tokios nuotaikos vyravo ir buvo užfiksuotos mano atmintyje.
