Gruodžio 11 d. Keliaujam į Pinar del Rio. Įdomu. Gidas nuramino, kad važinėjame ratais, nes ieškome kaip patekti į Cuba‘s National Highway. Nedrįsau jo klausinėti, kad nepasirodyčiau įtartinas. O klausimų kilo daug. Pavyzdžiui, ką reiškia „ieškome“?

Iš viso blaškymosi ir apsisukinėjimo galima buvo suprasti, kad autobuso vairuotojas kelio nežino. Gidas irgi nežino, bet turi neblogą nuojautą. Šiaip gidas – žmogus geras, paskambino už mus į casa particular (liet. privatus namas), paprašė, kad išlipus iš autobuso mus pasitiktų.

Kitas klausimas – ką reiškia „national highway“. Kodėl ne tiesiog highway? Kodėl būtinai „national“? Turbūt pas juos čia viskas NATIONAL. Bet jeigu viskas ir taip NATIONAL, tai kam tada taip pabrėžti?

Laukimo nerimas

Ryte matavau savo nerimo lygį. Buvo įdomu, kaip apsieinama su laiku šitoje kultūroje. Autobusas vėlavo 15 min. Po to supratau, kodėl jis vėlavo. Jis rankioja žmones iš skirtingų viešbučių, o kelio nežino, suka ratais, ieško, kaip prie tų viešbučių privažiuoti. Daug kur vienpusis eismas. Daug kur autobusas tiesiog neapsisuka arba neišsuka. Pvz., kalnas status, vairuotojas bijo, kad nubrauks apačią. Nėra jauku taip keliauti.

Bet užtat pakeliui užvežė į švarų rajoną. Prabangų. Yra, pasirodo, čia žmonių pasiturinčių. Čia viskas sutvarkyta, žolytė nupjauta, palaistyta, gyvatvorės apkarpytos, augalai išbujoję, prižiūrėti, daug žalumos, senų automobilių beveik nematyti, tik gana nauji ir visi švarūs. Namai prabangūs, suremontuoti, išdažyti, iščiustyti. Įrengtos puikios vaikų žaidimų aikštelės. Įdomu, kas juose gyvena? Ir kodėl?

Vadinasi, gali kubiečiai, kai nori?

Kelias į Pinar del Rio, aišku, blogas, duobėtas, išdaužytas. Bet vėl – kontrastas. Žalia veja per vidurį prižiūrėta, gyvatvorė apkarpyta. Pakeliui pamačiau, kaip vergai iš 18 amžiaus susilenkę ją pjauna mačetėmis – susirietę tais savo kardais mosikuoja, pusnuogiai, šiaudinėmis skrybėlėmis.

Jaučiai. Labai gražu. Tie vežimai jaučiais kinkyti – nepaprastai gražu. Kaubojai ir vaikai ant arklių – labai gražu. Žmonės sunkvežimių kėbuluose. Persikeli laiku atgal. Tik sunku susigaudyti į kokį laikmetį. Vienur 18 amžius, kitur 19, dar kitur 20 amžiaus kokie 60-tieji ar 75-tieji.

Saugumas nulinis. Žmonės stovi sunkvežimių kėbuluose. Pamenu panašius vaizdus iš mūsų kolūkių.

Kalnai ir maitvanagiai

Gražu kalnai. Ir maitvanagiai gražu. Didingi paukščiai. Tik, sūkos, plėšrūs labai. Ir tiek jų daug. Tūkstančiai maitvanagių. Simboliška tokiai šaliai. Ir tuo pačiu kraupu.

Bananų plantacijos, cukranendrių plantacijos, tabako plantacijos. Žvelgiant per autobuso langą neatrodo, kad tauta turėtų badauti. Gal juos specialiai laiko pusbadžiu? Kad valdžiai labiau paklustų? Vergas turi būt alkanas.

Gal ir ne visi čia badauja, jaučia nepriteklių. Turbūt tik tie, kurie nori, kad būtų kitaip. Tie, kurie valdžiai neparankūs, nepatogūs. Inteligentai visokie, kurie daug žino ir mąsto.

Pinar del Rio primena miestelius iš vesternų. Gatvėse pilna nieko neveikiančių žmonių ir ant kiekvieno kampo nieko neveikiančių policininkų. Ypač gražu žiūrėti į terasose (pavėsyje) šiek tiek už kolonų užlindusius, kėdėse išsidrėbusius, snūduriuojančius policininkus. Visai kaip filme, kaip šerifai vesternuose.

Uniformuoti net muziejuje

Apskritai visoje Kuboje labai krenta į akis gausybė uniformuotų žmonių, kurie nieko neveikia. Labai turtinga turi būti valstybė, kuri gali sau leisti mokėti atlyginimus žmonėms, kurie nieko neveikia. Pavyzdžiui, muziejuje – maža salytė, nė vieno lankytojo (išskyrus mane, atsitiktinai užklydusį) ir 4 uniformuoti prižiūrėtojai. Jei salytė didesnė, prižiūrėtojų 6. Ypatingai, labai ypatingai čia saugomi meno kūriniai.

Labai daug pastatų, kurie prabangiai suremontuoti. Jų paskirtis neaiški, bet visur juose sėdi uniformuoti dėdės ir tetos. Sėdi kiaurą dieną, sėdi iki vėlumos, sėdi vėlai vakare, kai jau parduotuvės užsidarę. Ir nieko neveikia. Saugo, kad pastatas niekur nepabėgtų.

Nacionalinės galerijos rūmai išlaikomi ypatingai. Turbūt Fidelis – didelis meno gerbėjas, jautrios sielos žmogus. Toks vaizdas, kad visa kita aplinkui – pofik. Tegul griūva ir supūva. Bet meno kūriniai išeksponuoti pačioje garbingiausioje sostinės vietoje. Ir labai prabangiai (nors patys kūriniai revoliuciją ir kitas religijas lazdavoja tolka tak).

Šlykštūs „erotiški“ cigarai

Nelabai supratau to cigarų „gerumo“. Nuodas visiškas. Šūdo skolino dūmas – kame čia kaifas? Nafik. Kaip, kodėl žmonėms jie patinka. Stebėjau turistus – ni figa jiems nepatinka, kosėja pažaliavę, įsikandę cigarą bando vaidinti, kad atsipūtę, bando kažką išlaužti, bet iš tikrųjų tik dar labiau įsitempę. Tik kosėja, orą gaudo ir aplinkiniams orą gadina. Blyn, nesuprantu.

Ir tas šūdas-penis yra didžiausias Kubos pasididžiavimas? Kažkas čia ne taip. Man čia – didelis klausimas.

Realiai – cigarų nuorūkos gatvėse primena šunų šūdus. Tiksliau ne primena, o visai nesiskiria.
O moterys kubietės specialiai įsikanda kuo didesnį cigarą (gal jos prostitutės?). Patį didžiausią – čia tipo tokia erotika. Kai kurie didžiųjų cigarų dėklai padaryti kaip penis, turi panašią galvutę.
Gražiai vienas menininkas pavaizdavo Kubos salą kaip vandenyje išsidrėbusią nuogą moterį. Labai gražiai. Tas menininko darbas – šventas. O visa kita, kas susiję su cigarais – pošla.
Iki galo nesuprantu – kodėl, bet man tai kelia šleikštulį. Gal kad labai smirda?

Ir tas brukimas turistams viso to šūdo. Tų iš šūdų ištrauktų penių. Nu tikrai – fu fu fu!
Ir dar už tą šūdą babkę lupa nerealią! 150 eurų už dėžutę cigarų (25 vnt.) – nu *****!

Vat tokia ta „erotika“.

Kubos kaime verda gyvenimas

Atvažiavom į Viñales. Gražus miestukas. Kurortinis. Jaukus, simpatiškas, žmonės tvarkingi, draugiški. Gyvena sau kaimo gyvenimą, augina karves, kiaules, vištas. Valgo, miega, mylisi, saikingai išgeria, dainuoja, meldžiasi. Sunku Lietuvos kaime pamatyti, kad žmonės šitaip. Susineša į taverną instrumentus ir groja. Ir dainuoja sau. Ir visa gatvė, visa miestelio aikštė skamba. Ir gera visiems. (Ir atrodo, kad pofik ta revoliucija).

O turistus čia myli – šypsosi.

Ir namus savo dažo, prižiūri, puoselėja. Ir dėl savęs, ir dėl turistų.
Ir maršrutai turistiniai pragalvoti ir suorganizuoti. Lietuva šiuo atžvilgiu atsilieka smarkiai. Kaimas kaimas – o kurortas. Taip gerai turistams padarytų kaimų Lietuvoje gaila, bet neturime.

Man tik įdomu – kam visa tai priklauso? Viešbučiai, poilsio bazės, turizmo centrai. Nėra ko paklausti.

Ir taip aišku, kad viskas čia „valstybės“. O realiai – tai tų, kurie prie valdžios prilenda. Oficialiai – valstybės, o neoficialiai – jie čia karaliauja.

Misija – išklausyti kubiečius

Gruodžio 12 d. Jiems (kubiečiams) ką nors pasakoti – per anksti. Nėra tokio poreikio. Jie NEPASIRENGĘ išgirsti. Per daug jiems skauda. Jie tiek daug turi ir nori apie save papasakoti, kad daugiau nieko kito negirdi. Klausia, bet tik iš mandagumo. Ir vėl apie save. Skauda, ir jie nori tą skausmą išrėkti. Ale nelabai turi kam. Labai jiems reikia bent kažkam pasiguosti. Kažkam – kas juos išklausys. Kas juos išgirs ir supras. Čia svarbiausia visos misijos dalis.

Supamos kėdės terasose. Kokie bebūtų neturtingi – o supamos kėdės terasose pas visus yra. (Čia Viñales). Ir dažnai ne viena, o 2 ar net 4.

Įsivaizduoju mūsų pensininkus. Supama kėdė, romas, pypkė arba kaljanas (aš prieš cigarus). Taip leisti likusias dienas arba bent vakarus po dienos darbų. Dauguma mūsų pensininkų skurdesni už pagyvenusius žmones Viñales. Deja.

Revoliucinius šūkius skaityti tyliai

Gruodžio 13 d. Trinidadas. Daug kas primena Pinar del Rio. Tas nieko neveikimas žmonių ir kitų pareigūnų, tik sėdėjimas per dienas. Tik daugiau pagarbos čia gyvenantiems žmonėms. Visur senoviniai baldai. VISUR! Miestas – antikvaras. Ir visur supamos kėdės, senovinės. Tokios gausybės senovinių baldų vienoje vietoje dar nesu matęs. Gatvė – muziejus. Miestas – muziejus.

Pagarba jiems. Nusipirkti negali, tačiau viską remontuoja ir tausoja tai, kas protėvių sukurta. Čia tai tikrai antivartotojiška visuomenė. Respect. Yra dvasia šitame miestelyje. Namai ir baldai daug pasako (tylėdami).

Gruodžio 14 d.

Šiukšlynai akį bado
Šalia – puiki lagūna
Miestely Trinidado
Paniuręs pareigūnas

    Senjorai dūmą traukia
    Miestely Trinidado
    Šuva kąsnelio laukia
    Nemirs jisai iš bado

Arkliai šiukšlynuos ganos
Iš šunys šikti skuba
Ant gatvių, trotuaruos
Kur skamba …. Kuba!

Žodį „viva“ specialiai praleidau, nes iš tikrųjų tai niekas čia niekur neskamba. Išvis neaišku, kaip apsieiti net ir su revoliuciniais šūkiais. Pvz., Viva Cuba Libre. Vienas kanadietis pasakė garsiai oro uoste tik atskridęs, tai iškart jį susėmė.

Žodžiu, jei ant namų sienų prirašyta revoliucinių šūkių – tai dar nieko nereiškia. Nereikėtų jų garsiai skaityti. Nes garsiai ištarti jie gali skambėti dviprasmiškai. Klasika – ji gi tam ir yra klasika, kad tinka visais laikais ir visais gyvenimo atvejais. Ale pareigūnams gali pasirodyti kitaip. Jie tikrai panorės išsiaiškinti, ką čia turėjome omenyje. Žodžiu, visais atvejais, geriau patylėt. Нам есть о чем помолчать!

Laukite tęsinio.