Gruodžio 9 d. Pora žodžių apie orą. Nuo pat ryto Havanoje lietus. Kaip tam eilėraštyje:

Žiema
Havanoj lyja
Bulvaruose tamsu

Jo, tamsu, nes apšvietimas tai kaip pas mus Šančiuose ar Slabotkėj. Tamsu, nes saulės nėra kaip Kubiliaus Lietuvoje. Nuotraukos niūrios, tamsios, blykstė automatiškai įsijungia – apšvietimas nepakankamas. Ir šlapia. Lyja stipriai.

Slepiame fotikus ir patys ieškome, kur pasislėpti. Vienoje vietoje sėdėti liūdna, norisi daugiau apžiūrėti, pamatyti. O šlapia visur, nemalonu. Judam, kaip vojskėj sakytume, korotkimi perebežkami. Bet nekaifas visiškas. Nes į akis lyja, jokio grožio nematai. Ir malonumo jokio nepatiri.

Mes patekome į patį šalčiausią metų laiką Kuboje. Havanoje +17/+25 С. Žiema.

Kalėdinės eglutės tarp palmių

Senoviniai automobiliai – gražūs. Labai. Gaila, kad jų smarvė nustelbia jų grožį.

Na ir, aišku, kalėdinės eglutės čia tarp palmių žiauriai nedera. Ne daug jų, bet ten, kur jos papuoštos, tikrai – ni v kakuju. Bet, turbūt, kubiečiai per laiką išsiugdė polinkį apjungti įvairius (mums atrodytų) tarpusavyje nesusijusius ir netgi nesietinus dalykus (yra ir pas mus tų nesąmonių, tik nebepastebime).

Čia pas juos visiškai normalu vienoje freskoje vaizduoti ir Kristų, ir Che, ir Leniną. Ir indėnišką kaukę, ir penkiakampę žvaigždę. Ir kryžius vėliavos fone (turbūt revoliuciją jie darė su Dievo padėjimu – tai dabar viens kitam netrukdo).

Tada ir kalėdinė eglutė šitame kontekste stovi sau nekaltai ir niekam netrukdo (turbūt). Valdžiai nepavojinga – tegul sau stovi. Iš bendros eklektikos čia ji per daug neišsiskiria, gal net lieka nepastebima, kaip šachtininko kelnaitės pavasarį.

Į meno muziejų – šlapias

Kuo gali Havana didžiuotis – tai modernaus meno muziejumi. Tik aš buvau jam nepasiruošęs.

Plaukai šlapi, maikonas drėgnas po lietaus. O ten visur kondiškės. VISUR! Iš lubų šaltą orą pučia. Iškart diskomfortas – galvai šalta, ausys nosis šąla, gerklę kabina. Susirgti nesinori. Iškart į savęs saugojimo režimą persijungiau.

O tas trukdo. Tada paveikslų nematau. Trukdo meno kūrinius atidžiau apžiūrėti, susipažinti, pabūti su jais. Trukdo įsigilinti į tai, ką jie mums kalba – o sako jie labai daug. Autoriai nematyti negirdėti, o darbai jų gražūs, įspūdingi, originalūs ir tiek daug sakantys. Per simbolius ir atviru tekstu. Drąsūs, laisvi!!! Vienas už kitą laisvesni. Tokio drąsumo lietuvių kūrėjų aš apskritai nesu sutikęs. Reikia tuos darbus pamatyti. Reikia ir tikrai verta.

O kaip jie su religine tematika žaidžia, kaip lengvai tyčiojasi! Ir su politine! Su viskuo, kas bando laisvą žmogų uždaryti į narvelį ar į rėmus įsprausti. Netelpa jie į rėmus arba iš rėmų išsiveržia.

Nesuprantu, kaip komunistinė valdžia išvis leidžia tuos darbus kabinti, eksponuoti ir dar nacionaliniame muziejuje. Bet darbai tikrai AFIGIENI. Vienas už kitą afigienesni.

Tai reikia pamatyti!

Ten verta pabūti!

Ten norisi sugrįžti!

VISIŠKA ATGAIVA SIELAI.

Ir taip stipru. Ir tiek daug vienoje vietoje. Vien dėl to verta 19 valandų lėktuvuose tarčialinti.

Rusijos ir Kubos draugystė

Oi, prigąsdino mus Robertukas. Bliamba, kaip baisiai viską nupiešė. Gyvenimas jų iš esmės pablogėjo, kai Tarybų Sąjunga (TS) subyrėjo (čia Baltijos šalys, aišku, kalčiausios). Iki tol jie buvo sotūs ir laimingi, visko turėjo, valgyti buvo, gyveno be didesnių rūpesčių. TS žlugus – viskas, prasidėjo badas, nepriteklius, skurdas (taip mums pasakojo).

Paklausiau:

– Ar Kuba draugauja su Rusija?

Atsakė su šypsena:

– Žodiniame lygmenyje (suprask – politiniame) – taip. Daug žada, ir šiaip geri draugai.

Deja, ta parama tik „moralinė“. Ko nors realaus apčiuopiamo kaip nėr taip nėr.

Atpažįstu šį braižą. Tą patį Putinas išdarinėja Balkanuose (Serbijoje), labai man priminė. Daug žada, bet nieko neduoda, ir tai vadina draugyste.

Išėjus iš Robertuko, geriau nepasidarė. Oi, nepasidarė. Taksi automobilių buvo mažai. Tiksliau – jų nebuvo. Ėjom gatve gal 20 minučių, kol pasiekėm didesnę sankryžą ir taksi susistabdėm. Bet užtat policijos automobilių gatvėse buvo apsčiai. Visur. Ant kiekvieno kampo po 2. O nuo kampo iki kampo po 3-5. Nesuskaičiavom kiek – bet labai daug.

Oi, kaip nejauku. Visi automobiliai balti, be valstybinių numerių, tik ant kapoto užpurkštas koks nors 394 ar 495.

Žmonės, namai ir kodėl svarbu bendrauti

O žmonės gatvėse gražūs. Ir pofik jiems ta revoliucija. Ypač pofik juodukams (toks įspūdis). Kuo oda tamsesnė, tuo labiau pofik. Ne iš odos sprendžiu, iš akių matosi. Jie turi savo rūpesčių.

Casa particular (liet. privatus namas).

Po pirmos nakties norėjosi bėgti. Ieškoti ko nors geriau. Bet grįžus vakare, po to, ką dieną pamatėm, supratom, kad gyvename absoliučioje prabangoje ir bėgti jau niekur nebesinori. Mes turime lovą su patalyne (gal ir ne pirmos jaunystes, bet vis tiek), turime vandenį šaltą ir šiltą. Tualete yra bakelis su vandeniu (retas reiškinys Kuboje). Įvertinome prabangą.

Bendrauti.

Reikia kuo daugiau bendrauti su vietiniais. Kad daugiau sužinotum, kaip jie čia gyvena. Bet gana sunku tai padaryti. Šeimininkas – jaunas bičas. Bet nekalbus (visi kiti irgi – kaip vėliau pamatėme).

Ale visai nemažai iš jo sužinojome. Informacija neutrali – kur stoja autobusai, kur bilietus pirkti, kur ką įdomaus pamatyti, kur pavalgyti.

Laukite tęsinio.