(tekstas neredaguotas kalbininkų; tad gali būti klaidų ir nelietuvybių)
keliavo ir surašė Artūras Deltuva

Taip jau gavosi, kad šį kartą kelionėje rašiau dienoraštį. Mat keliavau vienas ir buvo daug momentų, kai reikėjo ko nors laukti ar ilgai važiuoti. Tad laiko buvo, o knygas suskaičiau labai greitai. Vieną jų beje palikau svečių namuose tokiame vakarų Indijos miestelyje Mandvi esančiame ant vandenyno kranto. Jei ką nors ten likimas nuneš, tai svečių namuose “Rukmavati” rasite bent vieną lietuvišką knygą.

Kai žurnalo “Aš ir psichologija” redaktorė pasiūlė parašyti apie savo kelionę, tai nusprendžiau, kad įdomu būtų tik tokiu atveju, jei ryžčiausi pasidalinti dalimi dienoraščio užrašų. Nes man kelionė yra tai, kas atsitinka viduje. O patys faktai ir vaizdai, tai jie juk ir taip lengvai surandami albumuose, interneto puslapiuose, jau nekalbant apie google earth… Bet dalinsiuosi tik dalimi dienoraščio. Ta dalis, kuri gal ir apie mane, bet manau, kad gali būti ir apie kitus.

* * *
Vis dėlto keletas faktų. Keliavau šių metų sausio ir vasario mėnesiais. Skridau keistu maršrutu Ryga-Kijevas-Delis-Kijevas-Vilnius su “AeroSvit” – Ukrainos avio kompanija. Gal ir nelabai patogu išskrist iš vieno oro uosto, o sugrįžt į kitą, priedo laukiant Kijeve po 12 val., bet kai už 899 Lt. į abi puses, tai už nieką negalimą pykti. Indijoje buvau truputį daugiau, nei 4 savaites, bet tris savaites praleidau vipasanos meditacjos centre netoli to paties miestelio Mandvi. Taigi vidinė kelionė truko ilgiau, nei išorinė. Tai atsispindės mano pasakojime. Indijoje į priekį teko keliauti traukiniu 28 val., o atgal turėjau skubėti, todėl skridau lėktuvu per Mumbajų į Delį.
Tai tokie nuobodūs faktai. Dabar “nuotraukos” iš dienoraščio.

* * *
Įdomi vieta Kijevo oro uostas. Tarybinė dvasia papuošta vakarietiškais blizgučiais: keletas reklaminių stendų (kokie 5 vnt.), bemuitė parduotuvė (1 vnt.) ir kavinės (3 vnt.). Tarybinė dvasia jaučiasi labai. Ypač iš vietinio personalo: pikti, rūstūs, nepatenkinti besisukiojančiais keliautojais. Keliautojai – dauguma slavai, vienas kitas vakarietis ir nemažai ‘pribaltų’. Sutikau daug lietuvių. Vieni skrenda į Tailandą, kiti į Indiją, didelė grupė lietuvių keliavo pas Sathia Sai Baba. …

…belaukdamas perskaičiau knygą apie indėnų vadą Harką – “Anapus Misūrio”. Šią knygą buvau skaitęs vaikystėje. Skaitant nustebino vis stiprėjantis, beveik fiziškai jaučiamas praradimo jausmas. Praėjusios vaikystės praradimo jausmas. Fiziškai jaučiama nostalgija. Gal oro uostas su tarybiniais atspalviais prie to smarkiai prisidėjo…

… štai žmonės skrenda į Jerevaną. Ten dar nesu buvęs. Kiek dar neaplankytų šalių! Nors imk ir prisižadėk sau per metus aplankyti bent vieną šalį už Europos ribų. Europa gi jau neužsienis.

Sėdžiu čia jau daugiau nei 12 val., nes skrydį 4 val. atidėjo. Spėjau pasikalbėt su trimis anglakalbiais (ko gero daugiau čia anglakalbių nelabai ir buvo). Jie visi trys savanoriauja Gruzijoje. Dabar grįžta į Gruziją po atostogų Tailande. Du australai, vienas amerikonas. Amerikona suprantu gerai, australus sunkiau. Vis prašau, kad pakartotų. Jie kantriai kartoja. Tai nustebs pavyzdžiui kokie britai kalbėdami su australų mokinukais gruzinais, kurie varys australiškai, o patys bus šventai įsistikinę, kad kalba angliškai. Mokytojavimu vyriokai nesidžiaugia. Netgi priešingai. Visi trys tokie kaip ant kartuvių varomi. Sako, kad tuščias laiko leidimas. Mokiniai nelabai tiki, kad kada nors teks panaudot anglų kalbos žinias, mokytojai nori, kad gruzinukai būtų mokomi pagal vadovėlį…
* * *
Jau Indijoje.
Miestas, kuris nesijaudina dėl dėmių. Naktį važiuodamas traukiniu paravažiavau Džaipūra (Jaipur) – tai pirmas kažkada mano aplankytas miestas Indijoje, su kuriuo pasimačiau čia būdamas pirmą kartą prieš keturis metus.
Tamsus, apgriuvęs gražuolis. Jie nesijaudina dėl dėmių. Džiaugiasi grožiu.

* * *
Apie svetimų baimę. Atvykau į Mandvi. Bandau susiorientuoti aplinkoje. Tai, kas vyksta aplinkui, manęs beveik nepaliečia, nes saugausi. Nes bijau. O vyksta daug: daug žmonių, daug naujų spalvų ir purvų, naujų kvapų ir smarvių. Tamsu, nepažįstama. Bet vienas dalykaus jau maloniai nustebina: niekas nelenda į akis įkyriai. Pasisveikina tik kai kurie. Dauguma mandagiai atsako, kai aš užkalbinu pirmas. Kas buvę tuose kraštuose, tikrai sutiks, kad tai yra labai neįprasta. Taip jaučiuosi daug saugiau. Gal tas ežiškas priešiškumas praeis…

* * *
Apie patikėjimą. Visada yra žmonių, kurie, kad patikėtų nukryžiuotuoju, turi savo pirštus įkišti į jo žaizdas. Aš turbūt vienas iš jų. Bet kai vieno meditacijos kurso 13-ą dieną buvau paniręs į iki tol giliausią kančią savo gyvenime ir tuo metu dar nesimatė kančios galo, tada pajutau, kad noriu tikėti. Kad nukryžiuotasis – didžioji mano viltis. Jei jis visa tai, ką išgyvenu dabar atpirko savo kančia, atpirko už mane ir už mus VISUS (!) tada aš galiu tik nutilt, pult ant kelių ir dėkot, ir garbint. Tačiau ką bedarysiu bus tūkstančius kartų per mažai, kad išreikščiau tai, ką kaip žmogus privalėčiau išreikšti. Esu be galo kaltas, be galo skolingas, be galo menkas, kad bent dalį skolos grąžinčiau… Gal Buda mane atves pas Kristų?

* * *
Apie paplūdymį prie Indijos vandenyno. 6 litai nėra per daug už privatų paplūdymį man vienam. Į abi puses iki pat horizonto nesimato nei vieno žmogaus. Arba koks vienas brenda pajūriu (pavandenyniu :)) nežinia iš kur, nežinia į kur. Smėlis kaip Palangoje, oro ir vandens temperatūra kaip Lietuvoje geros vasaros vidury (o čia sausis). Tik, kad ne pušynas, o džiunglės ir vanduo šviesesnis ir kaip jau minėjau žmonių beveik nėra. Nėra žmonių šalyje, kur vien indų gyvena virš 1 milijardo! Dar tiesa vienas skirtumas, kad niekas nesiūlo karštų čeburekų ir šalto alaus.

* * *
Apie mielumą. Vienatve kol kas mėgaujuosi. Gulu kada noriu, keliuosi, kada noriu, darau, ką noriu (iš to, ko nebijau). Nesu niekam nieko pažadėjęs ar įsipareigojęs. Į bendravimą per daug nesiveliu. Kiek būtinai reikia pabendrauju ir viskas. Labai maloniai ilsiuosi nuo… nuo ko gi?… Ilsiuosi nuo pastangų. Pastangų būti maloniu kitai pusei. Atrodytų šventos pastangos – juk kitai pusei bus malonu. Bet! Suprantu, kad kažkodėl tos pastangos kartais baigiasi bendraujant su savo vaikais, žmona, artimiausiais draugais…
Taigi tai pardavikiškas, pirkėjiškas, baimingas mandagumas! Tai yra mielumas, kuriuo siekiama naudos: patiksiu – nupirks, įtiksiu – neapgaus, nepyks, neskriaus, gerai apie mane galvos… Ar nėra taip, kad pasibaigus interesui, baigiasi ir mielumas? Šis savanaudiškas, varginantis mielumas. Aišku, kad yra. Ei! Bet gi būna ir nuoširdus mielumas. Fu, fu, fu… laimei būna :)

* * *
Apie indų ir lietuvių panašumą. Vieną panašumą lyg tai ir supratau (nors aišku yra daug daugiau skirtumų). Man atrodo esame gana provincialūs. Viena iš priežaščių – mažai keliaujame po pasaulį (laimei Lietuvoje tas smarkiai pasikeitė), todėl gana sunkiai save suprantame platesniame kontekste. Tai pasireiškia gana siauru savęs vaizdu dažnai save arba itin sureikšminant arba labai sumenkinant. Pastebėjau, kad dažnas mano sutiktas indas ir didžiuojasi, kad yra indas, bet dažnai tuo pat metu truputį gėdinasi. Jei žmogus būna buvęs užsienyje beveik iš karto tą užakcentuoja. Jei nebuvęs, bet aš paklausiu, tai sako, kad daug keliavęs po Indiją, o Indija labai didelė ir įvairi šalis. Ir iš ties didelė ir įvairi. Bet kažkuo ir labai panaši…

O vienas mano išgirstas dalykas – labai skirtingas. Į Bhuj (toks miestas pakeliui į Mandvi) traukiniu keliavau su tokiu fainu žmogum vardu Džagvinda – tikras indas tikrai indišku vardu. Jis apsivedė su savo tėvų parinkta ir sutarta nuotaka. Buvo labai įdomu išgirsti kaip tai vyksta. Pasirodo jo atveju jaunosios tėvai atėjo pas jaunojo tėvus ir pasiūlė savo dukrą į nuotakas. Tai, Džagvindos žodžiais tariant, daroma prieš tai pasitikrinus ar jaunasis atitinka pagal socialinį statusą, turtą ir kastą. Tada, kai jau paaiškėjo, kad atitinka ir abiejų būsimų sutuoktinių tėvai nepreištarauja, mano draugas (po visų tų istorijų, kurias jis man papasakojo ir aš jam išliejau širdį, jį galiu drąsiai vadinti draugu!) Džiugvinda galėjo pamatyti savo galimą nuotaką (visas dvi valandas!) Galėjo pasikalbėti tame pačiame kambaryje kartu su abiejų tėvais. Kadangi nerado prie ko prisikabinti, sutiko tuoktis. Nors prieš tai savo tėvams buvo sakęs, kad neturi planų šiuo metu kurti šeimos. Vestuvės irgi labai įdomios. Apsiveda TĖVAI! Jie viską sutarė ir tik tada jaunieji galėjo bendrauti. Telefonu. Ir tik tada įvyko vedybinis ritualas, po kurio jaunieji galėjo matytis. Apie lytinius santykius paklaust neišdrįsau. Nors labai rūpėjo. Šiuo metu jiedu jau gali matytis kiek tik nori. Tai matosi vieną kartą per mėnesį, nes Džiugvinda dirba karinėse oro pajėgose gelbėtoju šalia Mandvi (kaip minėjau ant vandenyno kranto virš 1 tūkstančio kilometrų nuo Delio), o jo žmona mokosi netoli Delio. Šiemet apsigins diplomą. Taigi visai šiuolaikiški žmonės. Labai įdomu. Vis tik gaila, kad nepaklausiau apie seksą. Abejoju ar būtų papasakojęs.
Įdomi detalė, kad patikimo šaltinio – mano draugo Džiugvindos – duomenimis Indijoje 80% atvejų antra pusę savo atžalomas suranda tėvai.

* * *
Indijos šunys. Toks vaizdas, kad tie šunys, kur palaidi visi yra vienos veislės. Vienas vakar ant manęs labai lojo (kažkodėl tik ant manęs!) abu kartus, kai pro jį ėjau. Priėmiau tai labai asmeniškai. Man tas visai nepatiko. Bo ir taip labai nedrąsiai jaučiausi.

* * *
Viešas paplūdymys. Žinokit reikia pamatyt. Čia nepapasakosi. Skurdas, purvas ir smarvė – pirmi dalykai, kurie smogė man į veidą. Ir tik po to atsisėdęs galėjau pamatyt daugiau. Pamačiau štai ką: kupranugarius, karuseles (tiesa labai aptriušę ir neveikė), vandens nusileidimo takelis toks, kaip pas mus būna akvaparkuose, tik ne vamzdis, o lovys ir… be vandens. Tiesa tai netrukdė keletui vaikų tuo loviu karstytis ir džiugiai krykštauti. Gyvulių kiekis neįtikėtinas: šalia jau paminėtų kupranugarių dar lygiomis teisėmis su žmonėmis tik savaip paplūdymiu naudojasi: karvės, šunys, katės, asilai ir vienas arklys. O žmonės atsipūtę. Kažkaip būvoja. Kai kurie šypsosi. Kiti tiesiog būna. Gal panašiai kaip mes būdavodavome su tėvais vaikystėje prie Nemuno arba prie ežerų. Tiesiog būni ir tiek. Ir nieko daugiau nereikia. Ką tik atvažiavo keli autobusai pilni vaikų. Visi krykščia iš laimės! Ir man taip būdavo, kai mane atveždavo prie Nemuno…

* * *
Apie prabangą. Prabangiai gyvenu. Visam mėnesiui galėjau palikti kasdienius rūpesčius. Ačiū tiems, kurie juos perėmė ant savęs: Rasai, vaikams, Taniai, Adelei, Viktorui, bendradarbiams…

* * *
Apie pasitikėjimo greitį. Šiandien išvažiuoju iš Mandvi į meditacijos kursą. Įdomus dalykas. Kai šiandien išėjau į gatvę išgerti arbatos, jau jaučiausi visai jaukiai. Pasirodo čia žmonės tikrai labai geri. O jai tai jiems pasakai, tai pasidaro tiesiog puikūs! Užtruko bent trys dienos, kad grožį pastebėčiau. Iki šiandien visa tai gožė smarvė, purvas, triukšmas, o labiausiai mano paties baimė, kad apgaus. Užtruko tris dienas, kad patikėčiau, kad žmonės čia sąžiningi. Dažniausiai :)

* * *
Vienas įdomus vaizdelis. Išsivaizduokite purviną gatvę su prekiautojų stalais ir kioskais. Žodiu indiškas bazaras (kuo tai labai panašu į mūsų Gariūnų turgavietę).
Visame šiame bardake stovi viena aptriušusi spinta. Labai panaši į tą, kur pas mano tėvus stovėjo šalia tvarto. Panaši tiek dydžiu (kaip tipiška dviejų durų rūbų spinta), tiek aptriušimu. Skirtumas tik tas, kad joje tėvai laikydavo visokiausius rakandus, suplyšusius dulkėtus maišus, tepaluotus skudurus. O čia (žr. nuotrauką) sėdi gana zdaravas (spėju bent 110 kg.), metuose (link 60, o gal ir daugiau) dėdulė. Sėdi ir labai rimtu veidu skaičiuoja babkę. O reklaminis užrašas ant vidinės durų pusės, kuri tuo metu buvo atverta į išorę skelbia: ‘travel agency: e-tickets for trains, busses, flights’ 

Tokių vaizdelių, gal ne tiek ryškių yra ir daugiau. Pavydžiui ‘Interent point’ – (interento paslaugos). Mane pasitinka gana drąsus skelbimas apie begalę elektroninių paslaugų ir labai mielas žmogus sėdintis 4-5 m2 ‘salėje’, kurioje kažkokiu tai stebuklingu būdu telpa 4 kompiuteriai ir priedo viena laisva kėdė laukiantiesiems, ant kurios mane kaip tik ir pasodina. Vienu kompiuteriu naudojasi pats šeimininkas, vienas visada neveikia (žinau, nes buvau čia ir anksčiau), kiti du arba veikia arba veikia bent vienas iš jų. Kaip kad ir šį kartą. Bet šeimininkas dėl tų neveikiančių kompiuterių nesinervina. Su kuo nuoširdžiausia šypsena veide mane informuoja: ‘you have to wait’ (turėsi palaukti). Atsisėdu palaukt. Tuo vieninteliu kompiuteriu dirba kažkoks tai verslininkas. Tokią išvadą padariau iš jo labai jau savimi pasitikinčios laikysenos ir to, kad karts nuo karto jis imdavo telefonu tvarkyti kokius tai reikalus. Kalbėjo angliškai telefonu, gudžarati (vietinė to regiono kalba) su interento šeimininku. Dar trys merginos laukė eilėje lyg tai norėdamos kažką nusiskanuot. Jos visos trys (!) laukia tame pačiame 4-ių kvadratų kambarėlyje su keturiais kompais, šeimininku, storu verslininku ir manimi! Ir vietos visiems užtenka! Ir visi patenkinti, niekas neburba. Netgi aš.
Verslininkas tvarko reikalus, merginos laukia eilėje, šeimininkas skanuoja dokumentus (su šypsena), o aš laukiu. Taip kokį pusvalandį. Tada šeimininkas atsistoja ir pasako: I will try to turn on the 2nd computer. You can use it if it work (įjungsiu antrą kompiuterį, jei suveiks, galėsi naudotis).
Įjungė. Veikė.

* * *
Žmonės šventykloje. Nusprendžiau nesėdėti namuose ir nukeliauti į vieną šeimininko rekomenduotų vietų – kaimelį su šventykla (kaip vėliau paaiškėjo trys šventyklos įvairiems dievams).
Pirmoje šventykloje pakvietė pavalgyti. Už dyką! Sakė dievas dovanoja. Ir kas įdomiausia jokiu užuominų apie dhaną (paaukojimą). Tik kai pats išsireikalavau, leido paaukot.
Indija skaitosi – iš tikro taip ir yra – labai skurdi šalis. Bet būtent čia per dvi dienas buvau nepažįstamų žmonių pakviestas kartu pavalgyti bent du kartus.

Po to buvo dar dvi šventyklos. Tiesą pasakius šventyklos manęs kažkaip tai nepalietė. Bet žmonės jose tai palietė.
Virėjas pirmoje šventykloje. Toks stambus, debilavoto veido vyriokas panašus į vieną, man iš vaikystės įsiminusį tarybinio ūkio vairuotoją mano gimtajame Pakuonyje. Šis virėjas mane užbūrė. Jis nuoširdžiai tiki savo dievu, tarnauja jam ir su nuoširdžiu džiaugsmu veide dalina maistą visiems, kurie užeina. Ir kai suvalgau, siūlo dar.
Vaikai. Nu, jei bent kokiu nors judesiu ar ženklu parodai, kad sutinki bendrauti, tai pats kaltas. Buvau kaltas. Nusišypsojau. Mat buvo smagu. Jie tada pradėjo lysti iš visur: iš autobuso, iš kiemo, iš už suolo, iš priekio, iš galo, iš šono, iš kito šono. Gal koks nušoko ir iš viršaus. Nes šiaip jų tiek daug būt negalėjo. Ir visi išsišiepę klausia koks mano vardas. Labiau prakutę klausia iš kur atvažiavau. Ir, aišku, jiems tas vardas visai nerūpi, nes jau kokia 159 kartų sakiau, o jie vis viena klausia. Jie nori kažkaip bendraut. Bet, o varge! Trečio klausimo nemoka! O jei ir mokėtų, tai nesuprastų mano atsakymo… Bet jie nori bendrat. Bet kaip. Nes jiems įdomu. Vienas sugalvojo, kad jam pasirašyčiau ant ko nors. Bet ant ko?! Gal ant delno! Taip! Ant delno! Nu aš ir pasirašiau… nemažiau kaip 151 kartą. O gal ir daugiau. Smagu, keista, truputį graudu. Ir viskas iš karto.
Mokytojai. Su tais vaikais buvo mokytojai. Kai aš mokyotojus pamačiau išėjęs iš šventyklos, jie mėgavosi abiem minutėm ramybės, nes vaikai buvo kažkur nubėgę. Mokytojai buvo labai draugiški, mandagūs ir smalsūs. Buvo labai saugus jausmas. Ir dar… apėmė toks keistas įspūdis, kad bendrauju su pažįstamais žmonėm. Gal dėl to, kad jie mokytojai, o aš pažįstu labai daug mokytojų. Gal viso pasaulio mokytojai turi kažką bendro? Nepasakysiu ką, nes nežinau… Gal mokytojai žino.

* * *
Apie akivaizdžias tiesas, kurios kartais rėžia akį, o dažniausiai užsimiršta. Man taip norisi viską matyti taip, kaip aš noriu matyti ir turėti. Savo vaikus, tokius, kokių AŠ NORIU, savo žmoną, bendradarbius, darbą, kitų nuomonę apie save tokius, kokių aš noriu. Save jauną, gražų ir nesenstantį, aplinkinius sukurtus patogiai ir gražiai. Patogiai ir gražiai kartą ir visiems laikams. Bet taip niekada nebuvo, nėra, nebus ir negali būti. Nes viskas keičiasi ir nepaklūsta mano valiai.
Tai yra kintamumo dėsnis (anycca – anyčia)
Kadangi man tai nepaklūsta, tai vienintelis būdas susikurti komfortą – susikurti iliuziją, kad viskas jau taip ir yra kaip aš noriu, o viso kito, kas neatitinka iliuzijos, stengtis nepastebėti.
Tai yra nežinojimas (ignorance). Nežinojimas kelia kančią.
Vienintelis būdas išsilaisvinti – išmokti visas man nepaklūstančių reiškinių sukeltas malonias ir nemalonias pasėkmes (pojūčius manyje) priimti bešališkai.
Tai yra equanimity.
Tuo ir užsiimsiu. Dabar tris savaites ir po to.

* * *
Apie patogų narvą, kuriame nereikia žmonių arba apie mane kaip tylos didvyrį. MĖŠLAS AŠ, O NE DIDVYRIS. Jaučiuosi žiauriai. Norisi kaukti nuo vienatvės. Atvažiavau čia (į meditacijos centrą) ir likau vienas. Nors nevisai vienas – už vienos sienos gyevena labai draugiškas ispanas, už kitos korėjietis, priešais broliukas latvis. O norisi lėkt ir kauk iš vienatvės. Nėra ant ko pakabint smegenų, nes viską atidaviau kurso organizatoriams. Tai gerai, kad šiandien dar kalbėti galima. Ir va tau šaunuolis ‘pavargęs nuo žmonių’. Taip mielai su kuo nors paplepėčiau. Kiekvienas užėjęs būtų mieliausias mano draugas. Tik niekas turbūt neužsuks…
Ir kame reikalas? Nežinau, bet turiu hipotezę. Kuo patogesnis urvas, kuriame gyvenu (būtinai su daugybe protą užimančių žaisliukų, o geriausias jų – bet koks ekranas), tuo mažiau reikia žmonių. Protą užimantys žaisliukai šioje hipotezėje ypač įtikinamai skamba. Ir tikrai. Kas gali būti geriau už ekraną. Bet kokį.

* * *
Užrašai po 20 dienų meditacijos kurso. Labiausiai abejojau ar jais dalintis. Bet gal kam ir bus įdomu ir padės atpažinti savus vidinius judesius.

Rezultatas. Sėdžiu toje pačioje arbatinėje Mandvyje kaip ir kas rytą sėdėdavau prieš kursą. Tik dabar čia viskas gražu, žmonės nuostabūs, niekas nesmirda, arbata puiki, muzika pagaunanti. Pasaulis nuostabus.
Ta pati vieta, bet išgyvenimas kardinaliai skirtingas.
Ta pati vieta, tik kitoks vidus.

Įžvalgos apie protą po meditacijos kurso. Po kurso yra daug įžvalgų ir patirčių apie įvairius dalykus: energijas, vizijas, pojūčius. Bet šį kartą ryškiausiai jaučiau proto veiklą. Ir kaip tik proto veikla, ko gero, yra universaliausias reiškinys galintis būti įdomus ir kitiems, padedantis atpažinti ir savo vidinius judesius.

Protas atsiskiria kaip savarankiškas srautas. Būtent taip. Mano protas veikia kaip nevaldomas minčių srautas. Kurso metu ir dabar. Dalis proto paklūsta valiai, o dalis – ne. Neįtikėtina kokia didelė dalis proto valiai nepaklūsta. Toks įspūdis, kad protas veikia kaip įsisenėjusių automatiškų reakcijų (pali kalboje tai vadinama sancharomis) tarnas. Protas kuria maistą pykčiui (nes yra įsisenėjusi pykčio reakcija, tik jai reikia pykčio objekto; jei tokio nėra, protas sukuria), kaltei, neapykantai, baimei, nerimui, pasipiktinimui (sąrašas gali būti tęsiamas ir gali kisti :), bet mano atveju jis būtų toks). Protas išreiškia šiuos dalykus, pasireiškia mintimis, leidžiančiomis patirti emocijas. Tas baisias emocijas. Ir pojūčius.

Kaip mintys (a)užvaldo, kaip (b)užvaldo iš dalies, (c) žliaugia paraleliai ir kaip (d)nutyla.

a) Užvaldo. Mintys sukasi, kartojasi vėl ir vėl. Vyksta vidiniai dialogai su pyktį ar baimę sukėlusiais žmonėmis arba vyksta įvairios scenos, kuriose esu šaunuolis (visa tai priklausomai nuo sancharos turinio). Vienu atveju minčių srautas sukelia didelį skausmą, kitu pasipūtimą, tarsi malonų, bet su stiprėjančiu šleikštuliu. Dar būna “išminties priepuoliai”. Kam nors pasakoju labai išmintingus dalykus, gal net apie vipasaną arba dalinuosi savo ‘neabejotina išmintimi’ kokia nors tema. Tarsi nekalčiausias, gal net ‘taurus’ minčių srautas. Kartais tikrai sunku atsispirti įspūdžiui, kad taip naudinga sau susidėlioti mintis. Bet visa tai tiesiog maitina ego – savimeilę.

b) Kartais pavyksta sugrįžti benta jau prie kvėpavimo ar net pojūčių stebėjimo dėmesį kilnojant kartu su kvėpavimo, o kartais tiesiog kilnojan ar braukiant dėmesį. Mintys vis dar sruvena, liejasi, bet dalis samonės išsilaisvina. Tai kai minčių srautas užvaldo iš dalies. Labai aišku, kad reikia valingai vaduotis iš karto, kai pastebi, kad minčių srautas užvaldo. Nuo to stabdo iliuzija, kad mintys reikšmingos ir reikia jas ‘išklausyt’ iki galo. Gal ir taip. Bet kam jas klausyt 66-ą kartą?! Vis viena reikia visų pirma badyt sugrįžti prie ryšio su pojūčiais, jei tai nepavyksta, prie kvėpavimo, jai tai nepavyksta, prie sustiprinto kvėpavimo, jei tai nepavyksta gal net atsimerkti ar išeiti pasivaikščioti. Toks mano ‘nušvitimas’.

c) Kai pavyksta vis dėl to medituoti pagal instrukciją, mintys mano atveju vis viena nenutyla pilnai. Bet po truputėlį jas pradedu jausti tarsi srovenančias šalia. Jos tarsi srovena, kartais leijausi, o kartais net žliaugia. Toks vyksta tarsi stumdymasis už samonės erdvę tarp švaraus proto stebinčio kvėpavimą ir/arba pojūčius ir užvaldyto proto – burbuliuojančio, kunkuliuojančio mintimis: prisiminimai, planai, fantazijos ir išsigalvojimai. Kartais jų net nepavyksta aiškiai užčiuopti, bet jaučiu, kad jos dirba, tampa proto dalimi ir jų net negaliu pastebėti, nors jos nuolat vyksta. Bet, ypač kvėpavimo pagalba, jos atsiskiria kaip pienas nuo grietinės ir pasidaro pastebimos ir aš jas jaučiu kaip chaotišką minčių srautą: žodžiai, frazės, sakiniai, kartais lietuviškai, kartais kitomis man žinomomis ar nežinomomis kalbomis, kartais kaip kokios kelios radijos stotys veikiančios vienu metu, o kartais (ir tas darosi labai įdomu, smalsu), jos pradeda reikštis kaip vaizdiniai. Blogiausia, kad vaizdiniai kartais būna labai įdomūs! Ir čia aš vėl pagautas :)… Vos tik susidomiu kuria nors ‘transliacija’ (garso ar vaizdo), JOS TAMPA SĄMONĖS VALDOVĖMIS. Iš karto. Tada pradedu mąstyti, tampu ta mintimi. Vadavimo iš minčių srautas labai sulėtėja…

d) Kartais, mano atveju labai retai, minčių ir vaizdinių srautas sustoja. Tai nuostabios poilsio minutės. Būtent šios pauzės atveria duris įvairiems kulminaciniams patyrimams. Pojūčiai pasidaro aiškūs, gryni, net jei vietomis ir grubūs, bet tokiame prote jie turi tendenciją ‘tirpti’. Čia kaip protas nutyla.

Atskirai noriu parašyti apie nevertinantį protą. Tai bešališkai kvėpavimą ar pojūčius stebintis protas – išvaduotas iš teisiančio vertinimo, tai ir išvaduotas iš kančios protas. Nes teisiantis vertininimas – kančios užuomazga. Yra protas, kuris linkęs teisiančiai vertinti net savo paties praktiką. Jei praktiką įvertina kaip sėkmę: pasipūtimas – kančia. Įvertina kaip nesėkmę: nusivylimas, pyktis, gėda – kančia. Teisiančiai vertinančiam protui reikia atskaitos taško. Taigi reikia lygintis su kuo nors. Tada įvertinama: ilgiau sėdžiu cėlėje, tai esu geresnis: pasipūtimas – kančia. Dėmesys blaškosi, o kitiems lyg ir ne: esu prastesnis – nusivylimas, saviplaka, pyktis – kančia. Dar blogiau, kad pastebiu teisiančiai vertinantį protą, įsijungia antras teisiančio vertinimo sluoksnis: blogai, kad vertinu! Tada žiauri neviltis ir nusivylimas. Kančia… O kartais ir trečias, ir net ketvirtas sluoksnis ir taip iki visiškos nevilties.
Ir staiga: pastebiu, kad oras pro šnerves įeina, pastebiu, kad oras išeina. Pastebiu, kad jis paliečia tašką po nosimi įeidamas, pastebiu, kad jis paliečia tašką po nosimi išeidamas. Pastebiu pojūtį viršugalvyje (visiškai nesvarbu koks jis tuo metu bebūtų), pastebiu pojūtį kaktoje (visiškai nesvarbu koks jis tuo metu bebūtų), pastebiu pojūtį pakaušyje (visiškai nesvarbu koks jis tuo metu bebūtų)…
Ir visa teisiančio vertinimo piramidė subyra į šipulius. Nuostabusis kvėpavim ir/ar pojūčius stebintis protas. Neteisiantis protas. Žiūrintis protas. Pažįstantis protas. Pažįstantis ne loginiais išvediojimais, o tiesioginiu dabartinės tiesos išgyvenimu.

Tai ir yra Budos protas, jei šmėstelėjusi vizija manęs neapgavo.

Mačiau Budą! Jis ėjo kaip plaukė. Fone matėsi senovinio miesto griuvėsiai lyg tai uolų ir džiunglių fone. Vyravo violetinės, purpurinės, tamsiai orandžinės, kartais šiek tiek geltonos spalvos. Jis ėjo. Vaizdas šiek tiek bangavo. Didžiausią įspūdį paliko jausmas, kad jis nemąsto. Jis žino dabar. Jis pažįsta dabarti pilnai būdamas joje. Jis pamatė ir mane, nes jis mato viską ir viską mato asmeniškai, ryšyje. Jis mane pamatė! Taigi pasirodo gali būti pagaidintas, paguglintas (jei tave kas nors rado per google) ir pabudintas :)
Juokai juokais, bet iš tikro man šis išgyvenimas tai vos ne religinio šventumo blygsnis pažadinęs pagarbą, dėkingumą ir viltį.

Kitas pasaulis tarp Mumbajaus ir Delio. Kadangi skubėjau, tai į Delį skridau. Skridau per Mumbajų. Taigi papuoliau tarp dviejų didžiųjų Indijos miestų. Papuoliau tikrąja to žodžio prasme. Staiga prabanga, blizgesys, modernumas. Indai visi pasipuošę, svarbūs, skubantys. Pasijutau kaip kokiame nors Frankfurto ar kitame stambiame Europos oro uoste. Pasidarė saugu, pažįstama, aišku. O tada pajutau, kad man Mandvyje buvo jaukiau. Gal ir čia vėl priprasti reikia? O kol kas pasidarė nuobodu ir pajutau didelį nuovargį.

Tokia buvo ši mano kelionė Indijoje. Nors didelė dalis jos galėjo įvykti beveik bet kur ir beveik bet kam.