Darbų sūkuryje retai kada pavyksta ištrūkti „pasikultūrinti“. Praėjusį sekmadienį nuėjau į Tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „TAI – AŠ“. Mėgstu festivalius, nes retas atlikėjas sugeba išlaikyti mano dėmesį ilgai, o šiame festivalio koncerte buvau dėmesinga visas 5 su puse valandos.
Tarp dainų buvo vienas pasisakymas, kuris man stipriai siejosi su tuo, kaip mąstau ir su tuo, ką mes veikiame, todėl dalinuosi.
Liutauras Degėsis gražiai pasisakė apie dainuojamąją poeziją: „Dainuojamoji poezija sukuria privataus liūdnumo erdvę, kai turi prisiminti ir priimti save. Tada verta paliūdėti.“
Iš karto mintyse iškilo asociacija, kaip savo seminaruose, užsiėmimuose kviečiame dalyvius atsigręžti į save ir kuriame nebūtinai liūdnumo, bet sutelktumo į save, savižinos erdvę. Tokioje erdvėje susiduri su asmeniniu žmogiškumu, su tuo, nuo ko bėgi kasdienybėje… Tada ir pamatai: „Tai – aš“.
L. Degėsis linksmai paaiškino, kodėl verta paliūdėti: „Geriau verkti pas psichologą nei juoktis pas psichiatrą; geriau liūdėti su bardais nei džiaugtis su politikais.“
Mažų mažiausiai man tai pasirodė taiklu.
