Šilta pavasario diena. Balandžio 1-oji. Laisvadienis. Kadangi „lomkės“ kaulus laužo ir nerimas, sugalvoju kuo užsiimti – pasikeisiu ratus į vasarinius. Nuvažiuoju į Bokšto g., nusileidžiu į rūsį ir … didžiai nustembu neradęs nei vieno komplekto. Mėtosi tik niekam netinkama viena padanga. Nustebimas pereina į pyktį, pasimetimą, liūdesį, bejėgiškumą ir t.t. Dar mėginu ką nors sužinoti – skambinu nuomininkei, klausiu darbininkų, dirbančių kieme. Nieko konkretaus ir paguodžiančio. Čia mano reikalas ir mano istorija.

Ir štai čia galiu rinktis. Vedamas savo stiprių jausmų paskelbti kovą vagims, kviesti policiją, įtarinėti kaimynus ir pan. Visa jausmų sukelta energija padvigubėtų ir  išsilietų į konkrečius veiksmus. Arba…. atsisveikinti su padangomis ir nemenka suma pinigėlių. Energija lieka manyje, toliau generuoja naujus jausmus ir mintis. Verda.

Kaip geriau? Koks santykis su patyrimu būtų ugdantis?