…bent jau man tai taip būna. Kai pagalvoju.
Pavyzdžiui vienas klientas pasakė: „Š***s čia, o ne pasiūlymas“. Čia jis apie mano pasiūlymą pasakė. Nustebau. Nemaloniai. Jei būtų taip pasakęs apie kitų (pavyzdžiui konkurentų) pasiūlymą, būčiau nustebęs maloniai.
Pradžioj susinervavau: kaip jis drįsta taip drabstytis apie Puikiojo (čia aš) pasiūlymus. Gal jis durnas. Tada maniau būsiu pamoką jau išmokęs. Pamoka būtų – „jis (klientas) durnas“. Bet net jei tai ir teisinga pamoka, pajutau, kad man jinai yra bevertė.
Ir tik tada prasidėjo kitos mintys. Mintys „…tu matai kaip būna!“. Mokymasis prasidėjo tada, kai įsileidau dalį iki tol nejaustos realybės (klientui iš manęs dar reikia to ir ano…; nesvarbu pagrįstai ar ne, bet reikia ir aš į tai būtinai turiu atsižvlegti). Įsileidau dalį realybės liečiančios mane. Nebūtinai apie mane, bet tikrai liečiančios mane ir būtinai iki tol ignoruotos.
Išmokimas buvo stiprus, nes emocija buvo stipri. Šiuo atveju nemaloni emocija. Bet tai koks skirtumas maloni ar nemaloni ta emocija. Svarbu, kad pažadinanti, atkreipianti dėmesį. Nustebinanti.
