Dvasingumo būtinai reikia! Man atrodo, kad yra tik dvi kryptys: savanaudiškumo ir dvasingumo. Dvasingumas ypač būtinas tiems, kurie įgauna vis daugiau galios dėl aukštų pareigų ar didėjančio turto. Jei jie/jos nepajėgia suvaldyti savanaudiškumo, tampa pavojingais aplinkiniams. Jei pajėgia – tampa garbingais.
Taip ir atpažįstame dvasingumą arba dvasingumo stoką (jokiu būdu ne pagal tai, kiek kartų per dieną atliekama dvasinė praktika!!!). Trūksta dvasingumo, kai savanaudiškumas jaučiamas kaip savaime suprantamas dalykas, o sekimas idėja, vertybe, principu suprantamas kaip kvailystė.
Dabar galima apsidairyti aplinkui, pažvelgt į save, ir viskas pasidarys aišku. Jei norisi pasipiktinti, pagalvok apie valdžią. Bet geriau pagalvok apie save…
O iš kur kyla dvasingumas?
Ką aš žinau…
