Jau antra savaitė, kaip grįžome iš Strasbūro ir nėrėme į savo darbus, bet vis susitikę pradedame dalintis prisiminimais apie Strasbūre vestus mokymus. Niekaip neišsišnekame ir vis išryškėja kažkas naujo.
Atsiprašome, kolegos, jei kai kurias istorijas girdėjote jau ne vieną ar ne du kartus. Vis norisi dalintis, nes jaučiame parsivežę labai daug.
Norisi pasidalinti apie viską – apie rimtumus, jausmingumus, smagumus, apie susikertančias istorijas (pradėjome tai vadinti neatsitiktiniais atsitiktinumais).
Apie kelionę arba rytinį proto aštrumą
Vasario 10 d. 3 val. 32 min. Pramerkusi vieną akį tamsoje matau šviečiantį telefono ekraną su užrašu „Nerijus“. Bandau nustatyti žvalų balsą, kad nesuprastų jog pramiegojau. Ir į lėktuvą „tikrai“ nevėluosiu. Paraleliai stengiuosi suvokti, kaip neišgirdau dviejų žadintuvų.
Išgirdusi, kad taksi už 15 minučių jau bus prie mano namų, suprantu, kad aš niekur nevėluoju, mano abu žadintuvai skambės dar tik po kelių minučių, o Nerijus atvažiuoja visa valanda anksčiau (viskas mintyse vyksta 4 sekundes).
Istorija smagi, vėliau iš jos kelias dienas juokėmės (čia dar Nerijus galėtų savo versiją pridėti). Bet kas nustebino, tai proto aštrumas, gebėjimas susigaudyti ir suskaičiuoti valandas ir minutes, kai tik kelios sekundės prieš tai jis buvo „įkritęs“ į gilų sapną. Kai kūnas vos juda, o protas jau žvalus!
Tikiuosi, kad jis suveiks ir kai būsiu mama bei sulauksiu „to“ skambučio naktį, sakančio: „Mama, patekau į bėdą, reikia pinigų“. Reiktų daugiau bandymų, kad pasitvirtintų ši teorija…
Apie mokymų idėją ir pasiruošimą
Keliavome į Strasbūrą vesti septynių dienų mokymų/renginio. Liežuvis nesiverčia sakyti, kad tai buvo mokymai, nes mes nemokėme – dalyviai patys mokėsi. Renginys skamba pernelyg pramogiškai – o gylio ir sunkumo procese buvo pakankamai. Gal būt terminas „kursas“ labiausiai tinka – ir apie mokymąsi, ir apie procesą.
Tarptautinis projektas „Out of the box: create and reinvent your life“ siekiantis padėti žmonėms, ieškantiems savo krypties – jauniems bedarbiams, pensininkams ar artėjantiems prie pensinio amžiaus, pasimetusiems ar tiesiog norintiems atrasti naujų galimybių.
Jis tarptautinis visomis prasmėmis – 22 dalyviai iš 11 Europos šalių, marga 4 trenerių komanda (Brazilija, Belgija ir Lietuva), veiksmas vyksta Europos jaunimo centre, kuris, pasirodo, nėra jokios valstybės nuosavybė ir ten negalioja jokie įstatymai. Projektą vykdė tarptautinė organizacija, kurios pagrindinė misija – socialinis jaunų žmonių įtraukimas.
Galėjome patys nuspręsti, kaip dirbsime, kokius metodus taikysime ir kokie programos elementai bus parinkti. Kaip „jaunieji“ ViaExperientia (tarptautinės patirtinio mokymo akademijos www.viaexperientia.net) studentai nekantravome „rimtai“ išbandyti patirtinį metodą ir dirbti su procesu (tuo, kuris vyksta čia ir dabar, nesvarbu, kokia tai veikla).
Paaiškėjo, kad kiti komandos nariai taip pat savo ruoštu studijuoja experiential learning (čia vienas iš tų neatsitiktinių atsitiktinumų).
Lyg ant banglentės stovėčiau
Abu pasirengimo susitikimai praėjo bediskutuojant apie patirtinio filosofiją ir principus, apie mūsų požiūrį į tokį mokymą, ryškinantis, ką galime pasiūlyti dalyviams. Diskusijos įtraukė. Jau mokėmės, dar nematydami savo dalyvių. Patirtinis įgijo daug daugiau spalvų, naujų galimybių. Kultūriniai skirtumai pridėjo savo „kampų“ – ieškojome pusiausvyros tarp jausmo (I feel) ir žinojimo arba manymo (I think).
Kaip bebūtų keista – nepasimetėme (man dažniausia taip nebūna, kai pasirodo daug galimybių). Atvirkščiai – dar labiau gilinomės ir žiūrėjome, ką dar čia galima „išpešti“, „matavomės“ principus – tas tinka, o anas nelabai patogus.
Neturėjome rėmų nei sau, nei vienas kitam. Galiausiai neturėjome aiškios kurso programos. Ir sutarėme, kad iki kol pamatysime dalyvius, nekursime konkrečių planų. Leidome būti ir bandyti, ieškoti, kas dabar yra geriausia, o tada pažiūrėti, įsivertinti „kaip aš su tuo“.
Visiškas neapibrėžtumo išgyvenimas. Savo dienoraštyje parašiau „lyg ant banglentės stovėčiau“. Ir pirmą kartą patyriau tokį neapibrėžtumą, kuris man nebuvo baisus. Kiekvieną akimirką juo mėgavausi. Tikiu, kad patirtinis čia pridėjo savo – juk visus principus bandėme pirmiausia su savimi.
Bus daugiau.
