Bendras įspūdis apie kelionę, kad ji panaši į vaikystėje skaitytą ir žiūrėtą “Getonų plytų kelią”- susidomėjimu, su ieškojimais ir atradimais (kaip ir kur man reiktų būti?), nustebimais ir

baubais (kaip vis dėlto dirbsime kartu?), su susidomėjimu, kas ten, už ano posūkio, su keturiais visiškai skirtingais personažais, bet dėl to jie ir įveikia tą kelią.

Mergaitės, ieškančios namų, bailiojo liūto, geležinio medkirčio ir šiaudinės kaliausės vaizdinys niekaip manęs nepalieka – kiek daug panašumų ir metaforų čia galima surasti!kas ten, už ano posūkio, su keturiais visiškai skirtingais personažais. Dėl to, kad yra skirtingi, jie ir įveikia tą kelią.

Kaip perdirbti savo gyvenimą?

Projekto idėja kilo iš dokumentinio filmo „Waste Land“, apie brazilų menininką, kuris kuria savartyne dirbančių žmonių portretus iš šiukšlių. Apie tai, kaip vienam nereikalingas dalykas gali pasitarnauti kitam. Ir apie tai, kaip galima daiktus prikelti naujam, kartais, visai kitokiam gyvenimui.

Savo gyvenimo perdirbimas (recycling own life) – vežanti projekto idėja. Apie vertės radimą kažkam (atrodytų) nevertinguose dalykuose. Ir neišeina jų pavadinti šiukšlėmis. Prisimenu vieno filmo personažų pasakytą frazę „Mes nerenkame šiukšlių, mes perdirbinėjame“ (We are not picking garbage, we are recycling).

Iliustruoti šią idėją pakvietėme projekto dalyvius į vietinę organizaciją „Libre Objet“. Jie verčiasi gamindami praktinius ir meninius gaminius iš nereikalingų daiktų (pvz., prijuostes ar pirkinių krepšius iš kavos pakelių, užrašų knygeles iš senų vokų, aplankus, telefono dėklus ir dokumentų krepšius iš senų reklaminių tentų). Per pusdienį trukusį vizitą galėjome patys pasigaminti sau naudingą ar mielą daiktą. Tereikėjo think out of the box – mąstyti „išlipus iš dėžės“.

Taip, uždarytos dėžutės metafora taip pat ryškiai skambėjo visos savaitės metu. Uždarumo, pasimetimo, kelio neradimo metafora.

 

Apie neatsitiktinius atsitiktinumus

Neatsitiktiniai atsitiktinumai – tai, kas, atrodo, nutiko netikėtai ir tikrai nebuvo planuota, bet  turėjo nutikti, kad išeitų šitoks rezultatas. Kažkas neįvardintas „suorganizavo“, kad tie atsitiktinumai įvyktų. Ir vėl negali pasakyti, kad sutapimas.

Mintį norisi iliustruoti keliomis istorijomis.

Moteris, išgyvenusi baisų gaisrą, palikusį randus visam gyvenimui, ir gaisrininkas, kuris netrukus išeis į pensiją ir bandantis kažkaip įvardinti praėjusį gyvenimo etapą. Susitikę, vienas kitam jie pasako: „You are my hero“.

Mergina, jauna susilaukusi vaiko ir atidavusi jį globoti, ir moteris, kuri po sunkios ligos negali turėti vaikų, ir jos gyvenimo svajonė yra mažylį įsivaikinti.

Mergina, svajojanti įkurti jaukų šeimos restoranėlį. Ir kita, kuri paliko tokį ir išvyko paskui savo mylimąjį.

Vyresnio amžiaus žurnalistų pora, išgyvenusi šeimos krizes, ir, kaip patys sakė, pražiopsoję, kaip auga vaikai. Ir entuziastingas jaunimas, kurio didžiausias noras dabar surasti svajonių darbą ir dirbti, dirbti, dirbti.

Ir negali pasakyti, kad tai visiškas atsitiktinumas. Jie turėjo susitikti.

Galų gale, pati mūsų komanda – keturi skirtingi personažai, bet visus jungia partininio mokymo principai. Net ir mokydamiesi tą patį, mes atradome skirtingų požiūrių vienas kitame ir mokėmės vieni iš kitų. Labai įstrigo kolegos iš Belgijos pasakyta frazė: „The more me, the more we. The more we, the more me“ (liet. Daugiau manęs, daugiau mūsų. Daugiau mūsų, daugiau manęs).

Panašumų ir skirtumų kombinacijos mus jungė ir papildė, padėjo jaustis tvirčiau, elgtis drąsiau (jeigu mano būdas nesuveiks, šalia yra kitų resursų) ir į visą procesą žvelgti smalsiau. Šis neatsitiktinis atsitiktinumas mums buvo svarbus tiek darbo su grupe kokybei, tiek pačių mokymuisi.

O apie dalyvių neatsitiktinius atsitiktinumus galima pafantazuoti, kodėl jiems buvo svarbu susitikti? Ką tai reiškė?