Gruodžio 8 d. Atvykome labai sklandžiai. Oro uoste mus sutiko kaip ir bet kurioje kitoje šalyje. Daiktų niekas netikrino ir niekas nieko neklausinėjo. Pasai, daiktai – viskas, mes mieste.

Koks šitos šalies kvapas? Keistas. Labiausiai primena Rusiją. Prisvilęs pasenęs aliejus sumišęs su senų automobilių (žiguliukų ir moskvičių) išmetamomis dujomis. Ne tik dujas jos meta, bet ir juodus dūmus. Kvėpuoti nėra kuo.

Taksistai. Tai atskira žmonijos rasė. Jie visur vienodi. Pavažiavęs taksi, jau gali spręsti apie tvarką šalyje, visuomenės sąmoningumą, požiūrį į žmogų ir t. t.

Dviratininkai – kamikadzės. Be jokių šviesų ir atšvaitų. Pėstieji – savižudžiai. Laksto po ratais kaip išprotėję. Taksistai – ralistai. Nardo kaip žuvys vandenyje, demonstruoja, kad tikrai moka vairuoti, kad sustabdys laiku ir kad nežino arba neprisimena eismo taisyklių.

Havana – kaip po karo. Sarajevas atrodo geriau (nors jame karas neseniai baigėsi). Namai įspūdingi, byloja apie praeities prabangą, turtą ir šlovę. Bet dar įspūdingiau jie dabar apleisti, apgriuvę, apsilaupę. Daug paminklų. Keistų.

Įspūdinga krantinė. Gatvė, bortas, o per jį verčiasi bangos. Gatvė šlapia. Bangos muša. Vaizdas didingas ir gan kraupus.

Šunys – nabagėliai. Valkatos. Gal ir turi šeimininkus, bet tas nieko nekeičia. Žolės nėra. Šika ant šaligatvio arba vidury gatvės.

Saugu. Daug policijos. Kaip Baltarusijoje. Ir daug kitokių pareigūnų. Ant kiekvieno kampo. Ir dar po penkis nuo kampo iki kampo. Ir policijos „varanokai“ tokie patys.

Gruodžio 9 d. Susitikus su R. užspaudė skrandį. Iš baimės. Jis griežtai rekomendavo absoliučiai su niekuo nesusitikti! Nuo vasaros yra suimta daugiau kaip 300 žmonių. Vien tik vakar suimta 40.

Gruodžio 10 d. yra tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena. Valdžia visus veikėjus stengiasi suimti, kad jie nepridarytų rūpesčių, neišeitų į gatves, dar kaip nors nebandytų atkreipti užsieniečių dėmesio. Tegul pasėdi geriau ramūs už grotų, apsispakainina.

Ilgai jų neturėtų laikyti, sakė R. Gal 2, gal 3 dienas. Iki antradienio R. mums patarė iš viso SU NIEKUO nesusitikinėti. Kitaip pridarysim daug rūpesčių ir sau, ir tiems žmonėms. Mūsų tikslas buvo pasitarti su R. dėl kitų kontaktų. Jis sakė, kad seka VISUS.

– Ir muzikantus? – nustebęs paklausiau aš.

– Ir muzikantus.

Pavalgėm, išgėrėm alaus. Reikėjo atsigauti po susitikimo su R. Parašėm žinutę Maury. Jis neatsakė. Kadangi norėjom kuo greičiau atsikratyti daiktais (dėl saugumo ir dėl svorio), nutarėm imti taksi ir varyti nurodytu adresu. Taip ir padarėm.

Kuo toliau vežė taksistas, tuo darėsi baisiau. Įvažiavom į lūšnynus-šabakštynus. Žmonės kiemuose buvo baisūs. Jų akys buvo liūdnos ir alkanos. Baisus skurdas. Baisus.

Adresą radom sunkiai. Taksistai čia paprastai tokių vietų nežino (nedažnai čia kas nors su taksi atvažiuoja ir tai, kad važiuojam jau įtartina – ir taksistui, ir visiems aplinkiniams). Ilgai klausinėjo taksistas vietinių (gerai jie mus įsidėmėjo).

Prie namo stovėjo uniformuotas vyras, ant suoliuko sėdėjo senas žmogus. Bet aš tai ką – aš gi muzikantas, noriu daryti bendrą projektą su vietos muzikantais (taip sau galvojau).

Duris, tiksliau grotas, už kurių buvo atviros durys, apsilaupę, purvinos ir skylėtos, atidarė Maury žmona. Pirmiausia įleido į vidų, tik po to paklausė, kas ir iš kur esame. Tai maloniai nustebino. Ji irgi buvo maloniai nustebusi. Vargšė, pasimetė, norėjo pasiūlyti svečiams atsisėsti – deja, sėsti nebuvo kur, nebent ant grindų. Atsiprašė. Vienintelis baldas – stalas. Ir vaikiška lovelė. Joje kūdikis. Šeši vaikai. Baisus skurdas.

Buvau prigėręs alaus – paprašiau į tualetą. Labai reikalas dar nespaudė, bet norėjau prevenciškai, kad po to nereiktų ieškoti. Na, ir labai knietėjo pamatyti. Ten buvo dar baisiau. Vandens jie neturi. Vandenį turbūt iš kažkur atsineša. (Kaip ir ofise pas Robertuką).

Sienos plikos, grindys plikos, durų nerasta. Iš tiesų – baisus skurdas. 6 vaikai – neaišku, nei ką jie valgo, nei ką per dienas veikia. Kas matė Naša Raša – ten yra toks personažas, GBDD inspektorius, kuris niekad gyvenime neima kyšių. Tai va, dauguma kubiečių gyvena taip. Tik pas jį 1 vaikas, o čia 6.

Palikom krovinį. Fu, atsikratėm. Akmuo nuo širdies.

Taksistas laukė. Ačiū jam. Aišku, ir mes gudrūs, pinigų jam nebuvom sumokėję, kad nenuvažiuotų. Nes iš ten parsigauti į Havanos centrą būtų labai sunku. Jeigu taksistą būtume paleidę – kaip iš ten atgal krapštytis? Nejauku, oi nejauku. Kuo toliau – tuo nejaukiau.

Parvežė į centrą, fu, pagaliau.

Laukite tęsinio.

Žilvinas Gailius