Mums su Ginte labai pasisekė. Sudalyvavome Experiential Education Europe (EEE) konferencijoje. Tai jau 18-ą kartą vykstanti konferencija, į kurią susirenka patirtinio ugdymo praktikai, tyrėjai, entuziastai iš visos Europos ir ne tik. Nuolat būna žmonių iš JAV, o šiemet buvo 2 dalyviai iš Brazilijos. Vienas jų gimęs tą pačią dieną kaip ir aš!
Konferencija įdomi savo formatu. Ji veikia pagal principą „No talking heads!“ (angl. jokių kalbančių galvų). VISI dalyviai kviečiami siūlyti savo įvairios trukmės užsiėmimus. Ir siūlo! Gal kokie 2/3 konferencijos dalyvių siūlo. Tai sukuria neįtikėtiną atmosferą.
Turinį kuria dalyviai
Visų pirma begalinė idėjų ir pasiūlymų įvairovė, o antra (o gal tai ir yra pirma) – nelieka vartotojiško požiūrio, maždaug „Na, pažiūrėsime, ką čia jie mums paruošė šį kartą“.
Savanoriai organizatoriai parengia konferencijos erdvę (nakvynė, maistas, darbo vieta), bendrą, beveik atviros erdvės principais grįstą konferencijos struktūrą, o VISĄ turinį sukuria konferencijos dalyviai. Nepamačius sunku patikėti, kad tai TIKRAI vyksta ir TIKRAI veikia. Veikia puikiai.
Siūlomi patys įvairiausi užsiėmimai nuo „kaip panaudoti seną kilimą patirtiniams užsiėmimams su mokytojais“ iki „egzistencinė plotmė patirtiniame ugdyme“. Aš irgi buvau parengęs užsiėmimą apie patirtinį kitų ugdymą paradigmų kontekste. Bet po to savo pasiūlymą atsiėmiau (taip irgi galima!) dėl savanaudiškų paskatų – tuo metu vyko kitas man labai įdomus užsiėmimas.
Naujas pažinimo kanalas
Ir nesuklydau, nes užsiėmimas buvo labai gilus ir mane palietęs. Nuėjau į Geoffrey’aus McMullano užsiėmimą apie sąlyti su gamta – savo gamta ir mus supančia gamta. Pasirodo, galiu jausti ir pažinti daug labiau, nei iki šiol maniau. Justi ir pažinti tai, kas vyksta gamtoje, tai, kokius pėdsakus – emocinius ir fizinius – paliekame po savęs gamtoje.
Atrodo, atsiveria naujas pažinimo kanalas – ne tik regėjimas, girdėjimas, lytėjimas, skanavimas, mąstymas, bet dar kažkas. Be galo įdomu. Tikrai norėčiau, kad ir kiti galėtų tai atrasti, patirti, pasisemti. 
Bet dar labiau man suskambėjo Rogero Greenaway’aus (didis patirtinio ugdymo guru, propaguotojos, rašytojas) užsiėmimas apie priemones, padedančias reflektuoti ne po užsiėmimo, o užsiėmimo metu. Daugiau apie tai pasidalinsiu per „Kitokių projektų“ techninę treniruotę.
Kūriniui reikia būti pastebėtam
Įvykiai įvykiais. Jų buvo daug ir ryškių. Bet mane labiausiai palietė atmosfera, tvyrojusi tarp žmonių: palaikymas, pasitikėjimas, paprastumas, pagarba, tuo pat metu begalinis skirtingumas. Ir visa tai tikra. Neįtikėtinai tikra. Manau mes, „Kitokie projektai“, esame toje pačioje srovėje su šia bendruomene. Na ir labai ačiū „Kitokių projektų“ bendruomenei, kuri sumokėjo pusę dalyvio išlaidų!
Ir dar vienas dalykas. Kelionės metu daug plepėjom su Ginte. Vienas iš dalykų buvo apie tai, kad labai svarbu, kad viskas, kas kieno nors sukurta, atskleista, būtų kieno nors ir pastebėta. Kitaip kūrybos momentas neįvyks. Jei yra „davėjas“, „kūrėjas“, būtinai turi būti ir „priėmėjas“, „pastebėtojas“. Kitaip kūrinys liks neįvykęs.
Tad labai svarbu ne tik kurti. Svarbu ir būti budriais, pastebėti šalia esančio paprastus šiandienos kūrinėlius. Taip tampame kūrinio bendrakūrėjais. Gimsta tai, kas gimsta tarp mūsų. Kitaip nėra nieko. Ši konferencija man buvo labai ryški šios idėjos iliustracija. Nežinau ar pavyko ją aiškiai išsireikšti. Bet pabandžiau. Dabar tavo eilė pamėginti suprasti.
