Antrą gruodžio savaitgalį „Kitokių projektų“ komanda su lektoriumi Luku Peetersu kalbėjosi apie susikaupusius kolektyvo sunkumus, dalijosi jausmais, mėgino geriau suprasti vienas kitą.

Susitikimas gydė žmonių žaizdas, drąsino sakyti tiesą vienas kitam, būrė komandą su atsinaujinusiu džiaugsmu sutikti Kalėdas, Naujus metus bei imtis darbų.

Įspūdžiais po savaitgalio dalijasi Viktoras, Monika, Artūras, Adelė, Vilija ir Nerijus.

Mes pasikalbėjome apie susikaupusius dalykus, apie tai, kam nerasdavome laiko kasdienybėje. Viena iš temų, kuri išryškėjo – galia. Ar mes visi vienodai stiprūs? Kaip mes pasiimame ir atiduodame galią vieni kitiems?

Turėjau progą atidžiai klausytis kolegų, pabūti kartu stiprumo ir silpnumo akimirką, atpažinti, kaip stiprinu save ir kitus.

Lėtas ir koncentruotas dėmesys pagyvino jausmų apytaką manyje, aš greičiau ir geriau atpažįstu, kas man svarbu, kas patinka ir nepatinka. Tai signalai, kurie man leidžia orientuotis mūsų kolektyvo situacijoje.

Viktoras

Labai daug jautrių ir asmeniškų dalykų vyko, ne šiaip linksmybės.

Su saviškiais per paskutinį ratą dalinausi: „Jaučiu, kad per šį savaitgalį PATYRIAU visą vidinės parengties turinį ir jo svarbą žmogaus ir komandos darbe: kiek daug lemia emocijos, santykiai, nuostatos, prielaidos ir norai, kai reikia dirbti kartu.“

Monika

Savaitgalis praėjo sodriai. Man atrodo, kad pasikalbėjom tikrai labai gerai – ir nuoširdumo pakako ir atsargumo. Tas man labiausiai ir patiko. Dėl savęs, tai patiko, kad spontaniškai pavyko surizikuoti ir pasitikrinti savo fantazijas apie kolegas kaip grupę ir kaip konkrečius asmenis. Ir paaiškėjo, kad beveik visais atvejais mano fantazijos buvo labai toli nuo realybės. Ech… ir vėl.

Artūras

Apie atvirumą

Pastebėjau savo nuostabą atvirumui. Atvirumas „programos“ rėmuose, tiesa, nelabai stebino – tam ir susirinkome. Bet atvirumas prie žaidimų stalo vakarais, bandant įsivaizduoti koks paukštis, miestas ar buitinis įrankis yra tavo kolega (čia „lengviausi“ pavyzdžiai), atvirumas pasidalinti savo asociacijomis ir atvirumas visą tai priimti – tai, kas atkreipė mano dėmesį.

Adelė

Sniegas, rimtai žaidžiu, klausau kitų istorijų, 5 taškai už Dixit, avižinė košė, nuoširdžiai kaunuosi, dėžutė su servetėlėmis keliauja ratu, beužšąlantis ežeras, salierų salotos, šokiai pagal komandą, vaikai su rogėmis nuo kalno, veidai, žodžiai, dainos, einam toliau.

Vilija

Man savaitgalis – kaip iš klasikinės mūsų schemos apie ledkalnį. Žiemiška gamta padėjo įsijausti į gal kiek apstingusius santykius su kitais ir iš lėto drįsti pasižiūrėti, kas gi slypi po vandeniu.

Panėrus galvą visos mano fantazijos buvo nuplautos šaltu vandeniu, o povandeninė realybė buvo
stebinančiai asmeninė patirtis mano ir kitų bendro veikimo.

Gera žinoti, kas vyksta „po vandeniu“. Kaip gera, kad nereikia fantazuoti, o tik pasiklausti žmogaus!

Nerijus