Prieš savaitę anonsavome, kad „Kitokius projektus“ aplankys grupelė islandų. Ir jie išties užsuko į svečius! Penktadienį visą dieną per patyrimą ir refleksijas mokėsi kartu su dviem „Kitokių projektų“ konsultantais – Raminta ir Dariumi. Įspūdžiais iš susitikimo su jaunimo darbuotojais mielai sutiko pasidalyti Raminta. Labiausiai ją sužavėjo stebuklingas nutikimas, kuris iš koto išvertė ne tik ją, bet ir pačius islandus. Bet apie jį – kiek vėliau.

Raminta pasakojimą pradėjo nuo to, kad grupelė jaunimo darbuotojų iš Islandijos dirba su vaikais, kurių amžius – 10-16 metų. Vaikai su jais susitinka atviruose dienos centruose. Vaikai ten ateina savo noru. „Nėra taip, kad vaikai registruotųsi į būrelį. Jie patys pasirenka, ką nori veikti, patys siūlo veiklas, jaunimo darbuotojai tik padeda atrasti, kur linksta jų širdys“, – pasakojo Raminta.

Vienas dienos centras aptarnauja vieną mokyklą, kurioje mokosi 250-300 vaikų.

„Jie apie mus sužinojo praėjusią vasarą, kai buvome Islandijoje. Artūras Deltuva skaitė pranešimą apie refleksyvų mokymąsi. Jie paklausę pranešimo nusprendė, kad norėtų atvažiuoti į Lietuvą ir išgirsti daugiau apie patirtinį mokymąsi“, – tęsė „Kitokių projektų“ konsultantė.

Įdomiausia islandams buvo įvairūs refleksijos būdai. Kas tai yra? Raminta aiškina taip: „Mokymasis iš patirties vyksta, kai žmonės kažką daro, o paskui apmąsto, kaip jiems sekėsi. Dažniausiai tai būna iššūkis, žmonėms pavyksta arba ne. Paskui kviečiame juos pasipasakoti, kaip jiems sekėsi. Šitas pokalbis vadinasi refleksija. Kai žmonės pasidalina įspūdžiais, kviečiame susieti tai su teorinėmis žiniomis. Paskui klausiam, ką kitą kartą norėtų daryti kitaip arba taip pat? Refleksija gali vykti įvairiai. Galima piešti, lipdyti skulptūras, judėti. Reflektuoti galima pačiam su savimi, dviese, keturių žmonių grupelėje, 20 žmonių grupėje. Siekėme, kad per tą dieną seminare islandai galėtų patirti kuo daugiau refleksijos būdų“, – pasakojo mokymų vadovė.

Jiedu su kolega Dariumi iš pradžių davė jaunimo darbuotojams užduočių, ką jie galėtų nuveikti mieste. Pavyzdžiui, surasti siauriausią Vilniaus gatvę, nueiti į Islandijos gatvę ir pakalbinti 5 žmonės, ką jie norėtų pasakyti žmonėms iš Islandijos. „Labai įdomu, kad žmonės norėjo dažniau ko nors paklausti. Kiti sakė, kad Islandija labai graži šalis ir jie norėtų ten nuvažiuoti“, – prisiminė Raminta.

Islandai ir patys susigalvojo sau užduotį. Prieš atvažiuodami, jie naršė internete apie Lietuvą. Wikipedijoje surado, kad Vilniuje yra skulptūra jų buvusiame užsienio ministrui, kurio dėka Islandija pirma pripažino Lietuvos nepriklausomybę. „Jie mūsų klausė, kur ta skulptūra. Mes nežinojome, kiti žmonės irgi. Svečiai net nuėjo į turizmo informacijos centrą, bet ir ten nieko nesužinojo“, – aiškino psichologė.

Galiausiai įvyko netikėčiausias dalykas, koks tik galėjo įvykti. Atlikdami užduotis svečiai iš Islandijos kavinėje sutiko patį buvusį užsienio reikalų ministrą Johną Baldwiną Hannibalssoną, kurio garbei skulptūros taip įnirtingai ieškojo. Jaunimo darbuotojai jį pakalbino ir sužinojo, kad skulptūros, kurios jie ieškojo, Vilniuje tikrai nėra. Ši žinia nenuliūdino smalsuolių – J. B. Hannibalssonas pakvietė visą keliolikos žmonių grupę šeštadienio pietų savo namuose.

„Po šeštadienio jų nemačiau, nekalbėjau su jais. Bet manau, jie mielai papasakotų šią stebuklingą istoriją“, – entuziazmu dalijosi Raminta.

Ir iš tiesų, islandų grupės koordinatorius Kristinnas Bjornssonas sutiko papasakoti įspūdžius iš susitikimo su buvusiu užsienio reikalų ministru. Šį pasakojimą kviečiame skaityti bloge patyrimas.lt lygiai po savaitės – kitą trečiadienį.

Aišku viena – patyrimų, kuriuos islandai galėjo reflektuoti, buvo per akis.