Ne tik darome patyriminį mokymąsi, bet ir aiškinam, kodėl jį darome. Tai svarbi kontrakto su dalyviais dalis, jie žino, kiek įmanoma, kur ir kodėl yra kviečiami eiti, prieš pradėdami eiti. Tas išaiškinimas pradžioj vėliau smarkiai atsiperka, kai dalyviai bereflektuodami prisimena, kas buvo aiškinta ir sako AHAAAAA…
Atsakymų iš anksto paruošę neturime – einam drauge su dalyviais į jų patirtį pasiruošę nustebti ir atviri. Kitaip tariant, patyrimas ne iliustravimui, o atradimams. Atradimas, kuris gali įvykti dalyviui – tai yra to, kas vyksta, susiejimas su savimi. Tikim, kad žmonės turi atsakymus, gali juos atrasti, mūsų užduotys tame – lydėti, pastebėti, klausti, duoti grįžtamąjį ryšį, palaikyti emociškai.
Naudojam ir lauko ir nelauko užduotis. Lauko užduotys suteikia tikroviškumo, padeda labiau įsitraukti, jose išgyvenamos stipresnės emocijos. Užduotis naudojame kaip instrumentą, kurio pagalba dalyviai patiria, o tuomet gali į tą patirtį atsigręžti. Sėkmingai šį procesą išgyvenantis žmogus – emociškai paliestas, susimąstęs, esantis virsme (žvilgsnis gręžiasi į save, susiveda “galai”, sukyla mintys ir jausmai, kurių žmogus išvengdavo komfortiškame buvime, – jausmai ir keliantys dvasią ir slegiantys). Rezultatas paprastai – kai dalyvis atpažįsta savo veikimo modelius, kuriuos iš pradžių pastebi, įsisąmonina paprastų užduočių metu, paskui įžvelgia (nutiesia tiltus) panašias tendencijas savo kasdienybėje. Dirbant su grupėmis, įsisąmoninamas ne tik individualus veikimo lygis, bet ir grupiniai štampai – kalbame su dalyviais apie jų komandos ypatumus, jų apribojimus (tabu, nepagrįstus įsitikinimus, destruktyvų elgesį ir kt.), jų stiprybes (bendradarbiavimą, atsakomybę ir pan.).
Skiriame ypatingą dėmesį refleksijai. Panašu, kad tai labai mūsų savitumas, net easiniai formatai nelengvai su šiuo savitumu kovoja. Tuo tarpu kiti patyrimistai (kitose šalyse dirbantys mūsų partneriai) su refleksija elgiasi kitaip. Beje, ne tik su refleksija, bet ir su užduotimis (Bjorno pavyzdys). O va užduočių mūsų spektras gana siauras, beveik tas pats metai iš metų.
Dirbam grupėje, ir joje slypi išmintis, kurią įdarbinam. Mums svarbu grupės procesas, mes jį stengiamės skaityti, reaguojam į jį ir esant galimybei atkreipiam į jį dalyvių dėmesį. Labai svarbus “čia ir dabar” principas – reaguoti, pastebėti, atkreipti dalyvių dėmesį, kol situacija “karšta”, kol nėra taip lengva ją nureikšminti ir apsiginti nuo įsisąmoninimo. Kartais vedančiųjų konfrontacija gali tapti dalimi svarbios dalyviams patirties, kurią paskui jau kitame tone kartu su jais reflektuojame. Beje, su konfrontacija visi mes elgiamės skirtingai – priklausomai nuo savo stuburo tvirtumo tuo metu, nuo temperamento ir šiaip patirties darbo su grupėmis (spėju, kad čia didžiausi skirtumai tarp mūsų visų).
2 Responses to kaip mes darome patyriminį mokymąsi? (komentuokite drąsiai ir išsamiai – taip papildysim)
Paulius says:
Refleksijoje man atrodo musu poziuris yra stipriai fenomenologinis – t.y. stipriai be isankstiniu teoriju, kas leidzia pamatyti autentiskus aktualius tiek grupeje (komandoje) vykstancius procesus tiek atskiro zmogaus procesus. Ir man dar atrodo svarbus musu bruozas – neskubejimas su isvadomis – tai yra leidimas zmonems pirma pilnai patirti, o tik paskui atidziau ziureti i pamokas.
Vilija says:
Siandien turejau nuotyki. Viena mano kurso studente, prisiminus, kad kazkada uzsiminiau paskaitoje, kad buna bajeriu, kai zmones mokosi kalbu uzhipnotizuoti, panoro surasti, gal as zinau ka, kas taip dirba. Mat reikia anglu kalbos ismokti ir ji niekaip neismoksta. As pasakojau kaip bajeri, zmogus suprato, kaip liuks dalyka, kurio jam dabar truksta. Manau, kad musu patirtiniame seminare viskas vyksta atvirksciai: dalyvis pats viska isjaucia, pagalvoja, atlieka, savo noru, valios, didejancio samoningumo deka. Nieko mes uz ji padaryti negalim. Net jei ir nori ka nors labai protingo pasakyti, kad atsimintu visam gyvenimui, jis gali pats suprasti savaip. Cia ir jega ir liudesys.