Atsirado gera proga parašyti į patyrimas.lt. Prieš metus buvo vienas iš tų laikotarpių, kai viskas plaukė tarsi sava vaga. Nesitikėjau, kad gali būti kitaip. Nusprendžiau mesti sau iššūkį, išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti, ko gi mane iššūkio zona gali pamokyti.

Važiuodamas troleibusu nusprendžiau nuo kitos dienos atsisakyti laikrodžio. Galit pagalvoti, kad apsisprendžiau visai į laikrodį nežiūrėti. Ne, apsisprendžiau tiesiog nenešioti savo rankinio laikrodžio, su kuriuo ir miegodavau, ir prausdavausi, ir tiesiog gyvendavau.

Kadangi visą procesą būtų sunku aprašyti, pasidalinsiu rezultatais.

– Dabar niekada iš anksto nežiūrių į troleibusų grafikus ir neatsimenu, kada bėgau iš namų, kad spėčiau į konkretų troleibusą;

– Kelionė iki stotelės tapo emociškai lengvesnė;

– Važiuodamas troleibusu nežvilgčioju į savo kairę ranką, kas minutę stebėdamas ar laikas keičiasi, o žiūriu pro langą ir stebiu kaip keičiasi vaizdai;

– Laiko suvokimas tapo vidiniu jausmu, sunku paaiškinti, bet laiko jausmas tapo tikresnis;

– Į susitikimus ateinu 5-10 min. anksčiau;

– Sustiprėjo noras nevėluoti;

– Vairuodamas automobilį žiūriu į automobilio salono laikrodį, juo anksčiau visai nesinaudodavau;

– Ir pagaliau, kai apsisprendžiu, kad laikrodžio reikia ir be jo neišsiversiu (kai vedu seminarus ir konsultacijas), tampa iššūkiu jį vėl užsidėti. Pamirštu, nepatogu, keistai atrodo, nesiderina, senas, gal kiek moteriškas… Visokios priežastys atsiranda, kad tik jo toliau nenešiočiau…

Nerijus