Apie saugumą
Panašu, kad saugumas sustiprintas. Sprendžiu iš to, kad daugelyje vietų yra įrengti metalo detektoriai kaip įeinant į oro uostus, o kai kur ir bagažo skanavimo aparatai. Šalia aparatų sėdi pareigūnai ir tikrina. Ką reikia daryt, kad netikrintų? Pastebėjau bent tris būdus.
1. Pirmas būdas iš mano paties patirties. Pats taip dariau, išeidamas iš oro uosto Bombėjuje. Nors išeinant iš oro uosto yra ir žalias, ir raudonas koridoriai, bet jie niekuo nesiskiria. Ir ten, ir ten tikrina nuodugniai.
Eilės nusidriekę labai ilgos. Tarp žalio ir raudono koridorių yra šiaip labai platus praėjimas be jokių metalo bagažo skanavimo aparatų. Prieinu prie pareigūno ir paklausiu, ar turiu stoti į eilę patikrinimui, ar galiu eiti šiuo plačiu koridoriumi.
“Eik plačiu koridoriumi”, – atsako pareigūnas.
2. Buvau šio būdo liudininkas, kai ėjau iš gerai saugomos, smarkiai aptvertos teritorijos aplink Indijos vartus, esančius šalia Taj Machal’o viešbučio, to, kurį 2008-iais buvo užpuolę teroristai.
Išeidamas mačiau, kaip berniukas su dideliu vežimu, pilnu vandens bidonų, ramiai sau nesidairydamas, nieko neklausdamas “įsirovė“ prieš eismą į saugomą teritoriją – ten įeinančių niekas netikrina.
Pareigūnai tuo metu smarkiai tikrino kažkokios moteriškės rankinuką.
3. Įeinant į geležinkelio stotį (vėlgi, nuolankus šių eilučių autorius – įvykių dalyvis) vėl buvo eilė prie patikros. Daiktų ant patikros niekas dėti neliepia, o ir ženklo nurodančio taip daryti nėra.
Tad tiesiog nuėjau pro metalo detektorių. Aišku, supypė. Aišku, niekas nepastebėjo ir net nekreipė dėmesio. Matydamas, kad pareigūnai tikrai geri žmonės, priėjau prie jų ir paklausiau, iš kurios platformos išvyksta mano traukinys.
Kelią kuo nuoširdžiausiai parodė, beveik palydėjo. Sakiau, kad geri žmonės! 
Dar vienas momenčiukas panašia tema. Laive, plaukiančiame į Dramblių salą, puikuojasi aiškus ir gražus užrašas, griežtai teigiantis: “Laive fotografuoti draudžiama! Nusižengimas baudžiamas pagal straipsnį nr…” Užrašą pasirašo karinis jūrų laivynas (NAVY).
Kadangi į denį užlipau pirmas, tai pirmas užrašą ir perskaičiau. Gal net kiek nuliūdau, nes vaizdai gražūs – Indijos vartai, Taj Machalas, salos, vandenynas… Fotografuoti norisi. Man beliūdint į denį sugužėjo kiti keleiviai, panašu, kad Indijos piliečiai.
Fotografuoti pradėjo ko gero VISI, kas turėjo fotoaparatus, o kas neturėjo, fotografavo telefonais – išmaniaisiais ir neišmaniaisiais. Juk tokie gražūs vaizdai! Ir mano nuotaika iškarto pasitaisė.
Tada prisiminiau rusišką posakį iš tarybinių laikų: закон написан только для дураков (įstatymai rašomi tik kvailiams).
Tiesa iki šiol tą posakį supratau, kad kvailiai nežino kaip elgtis, todėl jiems taisyklės ir rašomos. Dabar paaiškėjo – įstatymas parašytas, kad suprastum, kuris yra kvailys (šiuo atveju tas, kuris nefotografavo…).
Apie kraujasiurbius ir gerus žmones Indijoje
Atsimenat tą pasakojimą, kaip mane apgavo apsimetėlis taksistas, už kelionę iš oro uosto išviliojęs 10 kartų didesnę nei įprasta ir 2 kartus didesnę nei susitarta sumą. Tai buvo rimto kraujasiurbio pavyzdys. Štai, iš ko juos galima pažinti:
– prie tavęs prieina pirmi, neprašyti ir pradeda šnekėti;
– naudoja panašias frazes (Where from? Hello, sir! First time in India?) ir ką nors siūlo;
– prišoka, kai jautiesi bent kiek sutrikęs, ko gero, atrodai pasimetęs ir dairaisi žiūrėdamas didelėmis akimis;
– demonstruoja saldų draugiškumą;
– sukelia jausmą, kad čia kažkas ne taip;
– pasakoja, kaip bus baisu, jei nepriimsi siūlomos pagalbos, kur jau ten “pagalbos” – “išsigelbėjimo”!
Tai yra kraujasiurbiai. Jiems iš tavęs kažko reikia. Dažniausiai pinigų. Kartais tavo dėmesio, laiko, energijos…
Išimtis – vaikai. Jie tiesiog smalsūs ir nuoširdžiai nori pabendrauti. Dažniausiai. Bet ir vaikai gali būti ištreniruoti kraujasiurbiai. Tai yra baisiausia. Bet ir juos galima pažinti iš to paties jausmo.
Kai užpuola kraujasiurbys – vaikas ar suaugęs, vyras ar moteris – apima šleikštulys, su baimės jausmo ir blogos nuojautos priemaiša. Čia man taip būna. Kaip būna jums, jūs turite patys suprasti.
Nuo tokių reikia tiesiog bėgti. Visų pirma dėl to, kad netoliese yra legalių, oficialių, normalių beveik bet kokios problemos sprendimo būdų. Reikia klausti pačiam. Klausti reikia pareigūnų arba šiaip šviesesnio veido žmonių (čia ne apie odos spalvą, o apie veido išraišką).
Jų aplinkui yra daug ir jie VISADA (bent jau mano atveju) nuoširdžiai ir nesavanaudiškai padeda. Tai yra geri žmonės. Jų yra daug daugiau nei kraujasiurbių. Bet kraujasiurbiai yra labai įkyrūs. Jų labai nedaug, bet, jei pats aktyviai nebendrauji, atrodo, kad beveik visi Indijoje yra kraujasiurbiai.
Po ketvirtos kelionės manau, kad kraujasiurbių yra labai mažai, kai išmoksti juos atpažinti.
Tai tiek šį kartą. Dar liko užrašų apie išgyvenimus prieš meditacijos kursą ir po jo. Gal net pavyks ką nors atrinkti ir iš jų!
Artūras
