Nuotraukos autorius: Photosightfaces (cc)

Nuotraukos autorius: Photosightfaces (cc)

Raminta Aleliūnaitė, Všį „Kitokie projektai“ konsultantė, psichologė psichoterapeutė

Konfliktas yra susidūrimas mažiausiai dviejų skirtingybių. Tas susidūrimas gali vykti mūsų viduje tarp skirtingų mūsų norų, poreikių, vertybių. Gali įvykti tarp mūsų ir kito žmogaus, arba grupės norų, poreikių ir vertybių.

Kai susiduriame su skirtingumu, tai virsta susipažinimo susitikimu su atradimo, pažinimo džiaugsmu, o gali virsti grumtynėmis su mėlynėmis, užgauta savigarba, pykčiu, nuoskauda, baime, nusivylimu.

Teisingi sprendimai gali sustiprinti santykius

Krizine situacija laikoma, kai ji išmuša iš pusiausvyros, sukelia stiprių jausmų, o išeitis joje gali būti sugriuvimas arba paaugimas. Konfliktas, jeigu sprendžiamas destrutyviai irgi gali sugriauti santykius (ir kt), o jeigu sprendžiamas konstruktyviai, gali juos pagilinti, paartinti, subrandinti. Konfliktai kelia daug stiprių emocijų ir gali išmušti iš pusiausvyros ir krizinės situacijos kelia daug jausmų ir gali išmušti iš pusiausvyros.

Krizinėse situacijose yra netektis ar netekties grėsmė. Tiek konfliktinėje situacijoje, tiek krizinėje yra netekties grėsmė. Mums gręsia nepatenkinti savo poreikių. Taip pat, kyla grėsmė mūsų savigarbai, savivertei – mes suabejojame ar esame verti patenkinti savo poreikius, būti laimingi. Abiejose situacijose išgyvenamas bejėgiškumas, į kurį pasineriame arba su kuriuo kovojame siekdami pranašumo. Mums sunku susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti, kontroliuoti, daryti įtakos ir sunku patikėti, kad galime tik tai, ką galime, nes norime daugiau.

Konfliktas, krizė yra rimti gyvenimo iššūkiai. Nuo to, kaip juose būname, kaip juose veikiame priklauso tolimesnis gyvenimas. Taigi, tai – tarsi gyvenimo sankryžos, kuriose kažko atsisakome ir kažką pasirenkame: kažkas miršta ir kažkas gimsta; kažko netenkame ir kažką atrandame.

Svarbu nesustoti per ilgam

Blogiausia, ką galime daryti susidūrę su iššūkiu, konfliktu, krize (ar kaip kitaip tai pavadintum), tai konfliktai, krizės, mus sustabdo ar pristabdo, jeigu nevengiame jų, neapsimetame, kad jų nebuvo, o susitinkame su jais akis į akį. Tai neišvengiama, nes žemė susvyruoja po kojomis, emocijos kyla, sunku pilnai, blaiviai suvokti situaciją. Bijome netekti sau svarbių dalykų, o ypač savigarbos.

Sustojimas nereiškia pralaimėjimo. Jis reikalingas, jėgoms ir pusiausvyrai atgauti. Tačiau po sustojimo, vėl turime pradėti judėti. Priešingu atveju tarsi pajusime stovinčio ir pūvančio vandens kvapą. Todėl nepriekaištauk sau, kad sustojai ar suklupai. Paklausk savęs – gal jau gali judėti toliau? Jeigu dar ne –duok sau laiko. Bet prisimink, kad šiandieninis sprendimas galioja šiandien. Rytoj vėl reikia klausti ir rinktis atsakymą.

Padėti gali ir meilė ir pyktis

Meilė judina mus vienas link kito. Norime būti susieti su kitais, priklausyti kitų grupei. Pyktis padeda mums nesusilieti su kitais, apsaugoti savo ribas, individualumą, unikalumą, atskirumą. Padeda mums būti.

Konfliktai dažnai randasi tada, kai noriu pakeisti kitą/aplinką/situaciją pagal save ir/arba kai noriu išlaikyti ją tokią, kokia ji yra, kad nekistų. Kitaip tariant, tada kai noriu kontroliuoti. Tada aš tempiu į vieną pusę, kiti – į kitą pusę. Ir susiduriame, susikertame, užstringame, dingsta sklandus judėjimas. Bet ar įmanoma be susidūrimų, be susikirtimų? Kad visada sutaptų nuomonės? Būtų nuobodu. Nebūtų įdomu. Juk įdomu, kai skirtinga, kitaip.