Tik ką žiūrėjau BBC Horizon dokumentinį filmą apie chaoso teorijos istoriją matematikoje. Filmas kaip filmas, bet va keli pačios teorijos teiginiai stipriai siejasi su mūsų kasdienybe krizėje. Pirmiausia esminis chaoso matematikos teiginys, kad dramatiški pokyčiai sudėtingose sistemose atsitinka nebūtinai dėl jų sudėtingumo ir galybės veikiančių tuo pat metu veiksnių, o dėl pačios sistemos įgimtos savybės – jautrumo poveikiui. Tas ypatingai būdinga socialinėms sistemoms, taigi ir ekonomikai. Kitas svarbus dalykas, kad sistema, kuri jautri poveikiui keičiasi kol pasiekia lūžio tašką arba naudojant metaforą – atsiduria ant šlaito, nuo kurio pajudėjus, sistemos pokyčiiai tampa chaotiški, atsitiktiniai ir svarbiausia neprognozuojami. Galima būtų tęsti toliau, nes chaotiškose sistemose, pasiekusiuose lūžio taškus pastebimi dar du dėsningumai – kuo didesnis išorinsi poveikis (kuo daugiau mėginsime jas suvaldyti) tuo greičiau jos judės link chaotiškumo ir kuo sudėtingesni ryšiai sistemos viduje tarp jos elementų tuo vėlgi ji greičiau judės link chaotiškumo.

Ir čia atėjo man į galvą kelios įdomios mintys apie žmonių elgesį tokiose situacijose. Pirma reakcija kilusi girdint aukščiau minėtu postulatus buvo neviltis – nes ką bedarytum, negali būti tikras, kad darysi teisingai, neįmanoma prognozuoti rezultatų chatiškoje sistemoje. Tai ką tada daryti? Ir šita reakcija, man atrodo labai atpažįstama šiandien. Ekonomikoje krizė, tai ką daryti, nes nei vienas ekspertas nežino. Bet nuosekliai sekant chaoso matematiką, atrodytų logiška išnaudoti galimybes – t.y. sistemos įtakoti jau nebegalime (bent pagal teoriją), kas atsitiks prognozuoti taip pat negalime, pastangos suvaldyti situaciją panašu turėtų tik pastiprinti jos chaotiškumą (vėlgi bent pagal teoriją) – užtat galime užsiimti tuo, kuo tikim (šito naudos teorija neneigia). Ir senas geras „udarit po bezdorozju avtoprobiegom“ gali atrodyti visai adekvatus žingsnis, bent tiek pat adekvatus kiek paniškos pastangos suvaldyti situaciją, kurios net suprasti nepajėgi.