Įsitikinimas, kad elgesį reikia reguliuoti, įaugęs ne vien į mūsų organizacijų vadybą. Šimtą metų nuo Freudo laikų elgesio mokslai mus tikina, kad elgesį lemia ne laisvas pasirinkimas, o šeima, kultūra ir organizacijos kontekstas, kuriuose gimstame ar atsiduriame vėliau. Dėl tokio įsitikinimo logiška elgtis taip, tarsi organizacija būtų atsakinga vesti savo narius naudingos būties linkme.
Manome, kad vadyba – darbuotojų elgesio, pasiekimų ir pasitenkinimo variklis bei priežastis. Rengiame nuomonių apklausas, vertindami darbuotojų pasitenkinimą, o paskui – darbuotojams entuziastingai pritariant – tikimės, kad vadovybė imsis jį didinti, jei jis per mažas. Jei norime daug pasiekiančių, patenkintų darbuotojų, mokome vadovus motyvuoti, įkvėpti ir vesti
savo žmones. (Koestenbaum ir Block 2009, 19-20)
Aukščiausią tašką tikėjimas vadovybės atsakomybe keisti elgesį pasiekia tada, kai nežmoniškai pabrėžiame skatinimo sistemų galią reguliuojant darbuotojų elgesį. Mes seniai pamilome atlygio sistemas ir jų bendražyges bausmių sistemas, tad kone religingai tikime, kad elgesį lemia skatinimas. Lyg Evangelija skelbiamas įsitikinimas, kad žmonės daro tik tai, ką yra skatinami daryti, o veiksmų, kurių neįmanoma ar nenorima pamatuoti, niekada nesulauksite.
