Dirbau Maskvoje. Seminaro vedėjų komanda tarptautinė. Vienas kolega beveik nekalbėjo, bet kai kalbėdavo, tai nutaisydavo tai, kas vadintųsi dobroie lico (laisvai verčiant į lietuvių kalbą būtų geraširdis veidas), o jo kumštis būdavo labai smarkiai suspaustas ir nevalingai daužydavo į stalą. Kai kažkas iš mūsų komandos juokais jam pasiūlė imtis vieno tokio nemalonaus darbelio, jis atsistojo, vėl nutaisė dobroie lico ir staigiu judesiu iš už nugaros išsitraukė medžioklinį peilį su didele geležte ir suriko: a ja zdies ni odin (laisvas vertima: ką, nelaukėt b…t!). Kai baigėm planavimą, jis suprato, kad taip nieko ir nesuprato, (pagarba už tai) ką mes čia ruošiamės daryt. Tai pažadėjo grįžęs iš naujo perskaityt kurso, kuriame jis tapo treneriu (treining dlia trenerov; kirtis ant ov) užrašus. Sakė, kad turbūt bus ką nors praleidęs ir jei iš naujo paskaitys, tai ir supras ką mes čia suplanavom mūsų seminarui.
Supratau, kad mūsų požiūriai į ugdymą labai skiriasi.
