Vidinė laisvė. Apie mažus ir didelius dalykus
Ernestas Lapinskas

#

Kai galvoju apie vidinės laisvės išgyvenimą, norisi pradėti nuo mažų dalykėlių, kurie lydi mus kasdien. Užsiminti apie didžiuosius dalykus, kurie yra ilgos kelionės ir kryptingų pastangų vaisius. Ir pabaigti laisve, kuri visada su mumis, bet nelengvai įdarbinama – apie santykį su neišvengiamais dalykais.
#

Štai girdi, kaip artimas žmogus ištaria pokštą. Akimirką prieš jam (iš tiesų – jai) praveriant burną aiškiai nujautei – ji turėtų tai pasakyti… iš kur tas smagumas kyla, kai nuojauta pasitvirtina? Nejauti noro sudirbti, nuginčyti, protingiau ar aštriau pasirodyti – tiesiog mėgaujiesi… galvoji sau, kad to negalėjo būti prieš 10 − 15 metų, kai tik pradėjote kartu gyventi. Tada per daug buvai susirūpinęs savim. Per daug rūpėjo, kas yra tiesa. Per mažai pažinai žmogų, kuris buvo šalia. Tiesą sakant, gal… per mažai juo (ja) domėjaisi.
Yra daugiau mažų dalykėlių, kurie džiugina, stebina, papuošia akimirką. Rudens kvapas, krentant lapams. Siaučiantys rudens lapai, užkabinus vėjo gūsiui (grąžini akis į kelią, kad nepadarytum avarijos…). Sniego girgždėjimas (labai kalėdiškas garsas, net ir po Kalėdų…). Pirma žaluma pavasarį. Antra – tamsesnė –  žaluma pavasario pabaigoje. Kaimynų poros meilūs barniai. Vaikų pastebėjimai – apie žiogo kojas, kai jis griežia, apie smagumą lakstyti po lietum, apie klasiokų būdo bruožus, apie cukiniją, kuri „jau truputį skani, bet daug nedėk, tėti…“.
Dar yra gilūs atodūsiai, padedantys susivokti. Posakiai, kurie staiga suskamba („sakyk tiesą – tuomet nieko nereikės įsiminti“). Žmonės, kurie nemeluoja… nedramatizuoja… neskuba, – laikas, praleistas su jais, kitaip suskamba, įsirėžia, įkvepia. Paprasti gyvenimo dalykai – arbata ryte. Vyno taurė (na gerai, – dvi) su žmona vakare. Džiaugsmas, kad vaikai dar vis lipšnūs, dar gali juos apkabinti, ant kelių pasisodinti. Vykęs aromatų derinys daržovių troškiny. Kvailos mintys, staiga pasirodančios ne tokios jau ir kvailos.
Ko reikia, kad mažus dalykus girdėtum, pastebėtum? Reikia nustoti būti užsiėmus. Stabtelt akimirkai, paleisti galvojimą, skubėjimą, reikalų svarbumą. Tada atsiranda laisvė – erdvė įkvėpti ir iškvėpti, išbūti su akimirka. Reikalai palaukia, paskui grįžta… tik jau pas mane nustebusį, nudžiugusį, įkvėpusį.

#
Vienas iš manęs nepaliekančių pavyzdžių apie didelius dalykus yra vienos klientės pasisakymas. Buvau jaunas psichologas, ir vis dūšioj abejojau, kodėl ta 15 metų vyresnė moteris, stebinanti savo brandumu ir protu, ateina pas mane konsultuotis. Vieno pokalbio metu ji man atsakė į mano neišsakytas (o gal ir išsakiau? – nepamenu) abejones. „Nelaukiu jokių patarimų, jokių stebuklų“ – sakė ji. „Man tereikia, kad kažkas leistų ramiai kalbėti ir dėliotis. Esu rami dėl gyvenimo – tvirtai žinau, kad visada rasiu išeitį, kaip uždirbti pinigų, ką veikti. Tiesiog noriu geriau suprasti, kas vyksta, ko noriu, ir man reikia pašnekovo.“ Visada prisimenu ją kaip žmogų, prisiėmusį atsakomybę už savo gyvenimo apsisprendimus. Ji matė gyvenimo apribojimus, tačiau tai netrukdė matyti ir gyvenimo galimybes. Jos ramybė buvo puiki – tai buvo šeimininkės ramybė, suteikianti jai nuostabią laisvę būti savimi, galvoti, kas galvojasi, kalbėti tai, kas yra, o ne tai, kas teisinga.
Esu tikras, kad kiekvienas galime atrasti tokią vietą savo vidiniame labirinte. Tam reikia juo keliauti. Reikia kantrybės. Reikia laiko, kai grįžti į save, susirenki savo atspindžius išorinėje patirtyje, susivoki, apie ką jie (stebėtojai sako, kad šiuolaikinis žmogus vis mažiau tokio laiko turi). Suvoki ribas. Paleidi tuščias ambicijas, bergždžias pretenzijas. Išbūni su nežinojimu. Atrandi paprastesnį, tiesesnį santykį su gyvenimu. Ir atsiranda daugiau laisvės santykyje su kitu žmogum, – atsiranda daugiau vietos kitam. Paradoksaliai – ir vietos sau, savo išgyvenimams, mintims.
#
Ir dar laisvė įprasminti ir atrasti santykį.Viktoras Franklis vadina ją „paskutine žmogaus laisve“. Mūsų laisvė atrasti santykį su nepajudinamais, nekeičiamais dalykais. Šią laisvę įspūdingai iliustruoja visiems žinomi dramatiški pavyzdžiai – įkalinimas (paties Franklio istorija, Nelsonas Mandela), neįgalumas (supermenas Christopher Reeve), – tačiau gal nereikia taip toli keliauti, – yra ir bendražmogiški, visus paliečiantys pavyzdžiai. Gyvenimo laikinumas. Artimojo liga. Senėjimas. Už mus niekas neatras santykio su neišvengiama mirtimi. Šis darbas paliktas kiekvienam iš mūsų. Ar spėjam jį daryti? Ar užklups netikėtai… ir tuomet kaip nors bus?