Vesdamas mokymosi seminarus įvairioms kompanijoms įvairiose šalyse susiduriu su daugybe žmonių. Jie ateina mokytis labai skirtingai. Vieni norėdami, kiti nenorėdami, vieni žinodami ko, kiti nežinodami, vieni patys apsisprendę, kiti atėję, nes “liepta”. Taip pat žinau, kad nors mokymosi sėkmė priklauso nuo manęs ir nuo mano kolegų, bet ji taip pat labai priklauso nuo dalyvių, nuo besimokančiųjų. Ypač nuo to, kokį nusiteikimą jie ar jos atsineša. Vienas iš didžiausių kliuvinių mokymuisi – abejonės. Čia paminėsiutris, kurias dažnai pastebiu.
Abejonė ar man reikia mokytis. Kad šiaip reikia mokytis ir tobulėti tai beveik visi sutinka. 
Bet ar reikia man mokytis? Pripažinti, kad reikia, jau yra daug, nes tai reiškia, kad pripažįstu, kad nesu tobulas, kad turiu silpnybių. Gal ir skamba keistai, bet daugybei mano sutiktų žmonių toks prisipažinimas sau yra labai nelengvas. Mat mes labai įpratę stengtis atrodyti šauniai ir nepriekaištingai. Tad pripažinti ir patirti savo ribotumą yra nelengva. Bet reikia: nebijokite pripažinti savo ribotumo! Tai reiškia ne silpnybę, o stiprybę. Pastebėjau, kad kuo žmogus stipresnis kaip asmenybė, tuo lengviau gali pripažinti, kad kažko nežinau, kad gali būti naujų, geresnių sprendimų, t.y. leisti sau būti silpnu ir pripažinti savo ribotumą, kartu ir norą tobulėti. Kaip ten sako – kam davė tam ir drėbtelėjo, o kam nedavė, tai visai nedavė. Kurie jau nemažai turi, tai ir toliau nori tobulėti, kurie nepatyrę tobulėjimo, visaip bando jo išvengti, bando apsimesti stipriais.
Abejonė ar aš galiu ko nors išmokti. “Gal kiti gali. Jie tai žino ko nori, jiems mokykloje sekėsi. O ką aš? Mokytis man nesiseka ir ne mano tai reikalas.” Man būna labai liūdna kai išgirstu panašių kalbų ar nujaučiu tokias mintis. Mokytis gali visi! Tiesa – vieni mokosi greičiau, kiti lėčiau. Vieniems patinka mokytis iš knygų, kitiems iš savo patirties, vieniems pavieniui, kitiems kartu su kuo nors diskutuojant, bandant, klystant ir atrandant. Mes visi turime savo mokymosi būdą, kuris mums tinka. Žinau vieną jaunuolį, kuris neapkentė mokytis mokykloje, o ypač nemėgo matematikos. Bet įsidarbino kazino, kur reikėjo mokėt greitai dauginti didelius skaičius. Skaičiuoti išmoko per keletą dienų, nes darbas jam labai patiko ir, pasirodo, kad kai jis žino, kokia mokymosi nauda, jis išmoksta labai greitai ir lengvai. Tad visi galite surasti savo mokymosi būdą ir mokytis!
Abejonė mokytojais ir mokymosi turiniu. Gali būti labai teisinga abejonė. Nes mokytojų būna visokių. Kartais ir tikrai tokių, kurie nežino apie ką moko, negerbia dalyvių, nededa pastangų, dirba be “dūšios”. Taip pat ir mokymosi turinys gali būt netinkamas, nepritaikytas dalyviams, be ryšio su jais. Tad abejoti ir nesileisti mulkinamais yra “normalu”. Tačiau bėda yra ta, kad jei abejonė yra akla, tai net ir tinkamas mokytojas ir tinkamas turinys besimokančiųjų nepasieks. Arba, jei dėl menkiausios mokymo vedančiojo klaidos nustosite mokytis, tai atmesite visą naudą. Čia panašiai, jei košėje radę mažą akmenėlį išmesite visą košę. Man irgi yra buvę visaip. Taip pat yra tekę daugiau ar mažiau susimauti. Bet aš labai džiaugiuosi, kad tais atvejais turėjau tam tikrą pasitikėjimo kreditą. Jis leido net susimovus atsitiesti ir vis viena kartu pasiekti gerų rezultatų. Nors kartais atrodo, kad dėl parodyto pasitikėjimo žmonės gali aptingti ir pradėt naudotis tuo, tačiau toks pasitikėjimas dažną, o mane tai tikrai, labai motyvuoja ir suteikia įkvėpimo ieškoti pačių geriausių sprendimų. Atsimenu bent porą kartų, kai buvau ant pasitikėjimo kredito ribos. Bet dalyviai “padidino kredito limitą” ir seminaras baigėsi labai sėkmingai. Košė dėl akmenėlio nebuvo išmesta. Išankstinis palankus nusiteikimas yra daug naudingesnis, negu išankstinės abejonės. Nežinau ar tas principas tinka ir bendrai santykiuose su žmonėmis. Man atrodo, kad tinka. Jis visų pirma naudingas jums patiems, bet tikrai padeda ir tiems (kolegoms, pavaldiems darbuotojams, vaikams, artimiesiems, o ir mokymų vadovams), kuriais pasitikite.
Nuotraukų šaltinis: www.unsplash.com Autoriai: Sergei Zolkin ir Steven Lewis
