Bendruomenės? Kodėl bendruomenės?
Bendruomenės yra vienas socialinių reiškinių, kuriuo paradoksaliai mažai domimasi. Tik pastaruoju metu bendruomenių – vietos kaimynystės, interesų, religinių, profesinių ir kitokių – tyrinėjimas įgauna naują pagreitį. Nors istoriškai benduromen
ės tyrimai domino labiau sociologus ir kažkiek psichologus, pastaruoju metu bendruomenių tyrinėjimai pastebimi ir sveikatos mokslų, vadybos, švietimo, viešojo administravimo, netgi saugumo srityse. Kuo gi bendruomenės taip sudomino?
Bendruomenė yra labai įdomus socialinis reiškinys – tai „kažkas daugiau“ nei žmonių grupė, tačiau „kažkas mažiau“ nei visuomenė. Plačiau benduromenės turėtų būti apibrėžiamos kaip sudėtingos, nevienalytės žmonių grupės, pasižyminčios savitu žmonių ryšių tinklu, savita kultūra ar papročiais/įpročiais, tradicijomis ar ritualais, savitu organizacijų/institucijų tinklu ir dažnai savita erdve. Dėl tokio savo daugialypiškumo bendruomenes tyrinėti nėra lengva. Tačiau kaip tik dėl daugialypiškumo bendruomenėse atsiranda įvairūs reiškiniai, kurie anksčiau laikyti tiesiog, „šalutiniai poveikiais“, ir į kuriuos pastaruoju metu vis labiau krypsta įvairių sričių tyrėjų ir praktikų akys.
Bendruomenės „šalutiniai poveikiai“
Tyrimai ir bendruomenėse dirbančių praktikų patirtis rodo, kad kuomet bendruomenės narių ryšiai pasiekia tam tikrą kokybę – tampa pakankamai tankūs, grindžiami atvirumu, lygiavertiškumu ir pasitikėjimu, bendruomenėje ima atsirasti įdomių „šalutinių poveikių“.
Socialiniu požiūriu tokiose susitelkusiuose bendruomenėse ima stipriai mažėti įvairiausių socialinių 
„ligų“ ar problemų – mažėja smurtinių nusikaltimų, priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje, skurdo, atskirties. Atvira, stipriais ryšiais pasižyminti bendruomenė stiprina žmonių gebėjimą gyventi ir dirbti su įvairiais žmonėmis, ginti savo poziciją, derėtis, įtakoti vieni kitus. Matyti vieni kitus, paisyti vieni kitų ir kurti kartu. Sutelkta bendruomenė sukuria didesnę gyvenimo kokybę visiems savo nariams nepaisant jų skirtumų ar įvairovės.
Saugumo ir stabilumo požiūriu, sutelkta aktyvi bendruomenė lengviau ir sėkmingiau įveikia iššūkius ir pergyvena krizes. Lengviau ir greičiau atsitiesia po negandų, greičiau atkuria „normalų“ gyvenimą, mokosi ir stiprėja nuolatinėje kaitoje. Bendruomenė tampa labiau savarankiška ir netgi autonomiška.
Viešojo valdymo požiūriu, sutelktos bendruomenės greičiau pastebi reikšmingus iššūkius, stiprina įvairių savo prigimtimi institucijų ar organizacijų bendradarbiavimą, netgi partnerystę, sugeba sukurti visiškai unikalius bendradarbiavimo ir partnerystės tarp įvairių sektorių sprendimus. Bendruomenė tampa labiau kritiška, planuojančia ir solidaria, todėl stipriai atsparesne išoriniams poveikiams ir ypatingai manipuliacijoms.
Čia paminėti tik keli „šalutiniai poveikiai“, pilnas sutelktos ir solidarios benduromenės potencialas yra gerokai platesnis ir įvairesnis. Taip pat kol kas vis dar mažai tyrinėtas.
Socialinio atsparumo idėja
Visų tokių sutelktoje benduromenėje atsirandačių reiškinių, „efektų“ ar „šalutinių poveikių“ visuma ir sukuria socialinio atsparumo idėją. Kitaip tariant, bendruomenei pasiekus tam tikrą kokybę (tarpusavio santykių, aplinkos, institucijų
veikimo ir pan.) ji tampa socialiai atsparia (resilient). Pati atsparumo (resilience) sąvoka atkeliauja iš ekosistemų teorijos. Pastebėta, kad ekosistemos, pasiekę tam tikrą tarpusavio priklausomybės ryšių pusiausvyrą tampa atsparios išoriniams poveikiams ir atvirkščiai. Socialinio atsparumo idėja teigia, kad analogiškai – bendruomenės, turinčios tam tikrų apibrėžtų savybių, tampa atsparesnėmis išoriniams poveikiams. Socialinį atsparumą labai apibendrinant, tai yra bendruomenės gebėjimai a) anksti pastebėti ir laiku užkirsti kelią įvairioms grėsmėms, b) negandoms vis tik ištikus – greičiau ir lengviau „atsitiesti“, atkurti ankstesnį gyvenimą ir c) lanksčiai mokytis ir sustiprėti – evoliucionuoti.
Kad socialinis bendruomenės atsparumas stiprėtų, būtini keli svarbūs veiksniai. Pirmiausia – tam tikras gerovės lygis ir veikiantis bazinių paslaugų tinklas (sveikata, vanduo ir mityba, būstas ir pan.). Antra – tai benduromenės budrumas galimiems sunkumams ar iššūkiams, pasirengimas mobilizuotis jiems įveikti. Trečia – stiprūs ir gausūs socialiniai ryšiai ir pasitikėjimas vieni kitais bendruomenės viduje. Ir galiausiai – organizacijų lankstumas, išplėtota lyderystė ir iniciatyva (pro-aktyvumas).
Įdomu, kad bendruomenės atsparumas, savo prigimtimi socialinis reiškinys ryškiausiai pastebėtas kaip tik tuomet, kai benduromenės įvairiose pasaulio vietose susidūrė su itin dideliais iššūkiais ar netgi žmogaus sukurtomis ar gamtinėmis katastrofomis. Labai sudėtingomis sąlygomis pastebėta, kad skirtingų bendruomenių gebėjimas atkurti „normalų“ gyvenimą labai skirtingas – kai kurias bendruomenes dideli išoriniai iššūkiai palaužia ir suardo, o kitos, atvirkščiai, sustiprėja išgyvenę netgi labai dideles katastrofas.
Tai kodėl visa tai gali būti įdomu?
O čia bus kelios mintys kodėl socialinio atsparumo idėja gali būti įdomi ir netgi kritiniai svarbi įvairioms mūsų gyvenimo sritims, ne tik socialinėms paslaugoms.
- Socialinis atsparumas atsiranda ir veikia ne tik vietos ar interesų bendruomenėse, bet ir įmonių kolektyvuose, mokyklų bendruomenėse, namų bendrijose; Beveik bet kurioje didesnėje, nevienalytėje žmonių grupėje;
- Socialinis atsparumas gali būti stiprinimas kryptingai. Tai reiškia, kad galime investuoti į aukščiau minėtų grupių, bendrijų, kolektyvų ar bendruomenių atsparumą, taip užsitikrindami, kad ištikus dideliems iššūkiams jiems reikės mažiau ar visiškai nereikės pagalbos.
- Socialinis atsparumas veikia beveik visas bendruomenės, bendrijos, kolektyvo ar grupės narių gyvenimo sritis – saugumą, socialinę gerovę, ekonominį būvį, aplinką, kultūrą…
- Socialinio atsparumo stiprinimas leidžia netiesiogiai, bet labai efektyviai spręsti visą eilę „neišsprendžiamų“ problemų – skurdą, smurtą artimoje aplinkoje, saugumą, priklausomybes…
- Stiprinant socialinį atsparumą savaime stiprėja grupės, bendruomenės, kolektyvo ar bendrijos narių įsitraukimas ir mažėja atskirtis. Atkrenta rūpesti ką nors dėl ko nors motyvuoti.
- Ir šis labai svarbus – didėja administruojančių, valdančių ar kontroliuojančių institucijų tikėjimas, kad žmonės iš principo gali padėti patys sau. Ne, rimtai, … gali!
- Socialinio atsparumo stiprinimas yra ilgalaikis įsipareigojimas, bet jis atsiperka.
Netikit? Tai gerai. Pasižiūrėkit patys:
https://www.youtube.com/watch?v=MDOrzF7B2Kg
https://www.youtube.com/watch?v=nKWyEDH9P9k
http://thrivingresilience.org/the-common-story/
Įrašo autorius: Paulius Godvadas – Kitokie projektai partneris ir konsultantas, programos Gyvas ryšys koordinatorius ir filialo Learning at ease partneris. Bendruomeninio darbo ir bendruomenės plėtros ir darbo su didelėmis žmonių grupėmis ekspertas ir entuziastas.
