Jau metus vienoje įmonėje su darbuotojais diskutuojam, kam naudojame savo gyvenimą. Gyvename, kad dirbtume. Dirbame, kad gyventume. Čia įdedu, ko manęs paklausinėjo, kas šiuose seminaruose vyksta.

Kodėl reikia derinti asmeninį gyvenimą ir darbą?

Darbas, karjera, tobulėjimas, poilsis, šeima, draugai, mėgiami užsiėmimai ir tik 24 valandos. Ir viską reikia suderinti, sutalpinti į tas 24 valandas taip, kad nenukentėtų nei profesinė veikla nei asmeninis gyvenimas. Kaip gyventi, kai svarbu ne tik išgyventi, bet ir būti laimingu?

Anot šiuos seminarus organizuojančios bendrovės „Kitokie projektai“ konsultantės Vilijos Girgždės, vis daugiau kalbant apie poreikių derinimą galbūt norėsis ką nors keisti ne vien individualiame lygmenyje, bet ir organizacijos mastu.

– Kodėl darbo ir laisvalaikio, asmeninio gyvenimo derinimas šiuo metu įgauna vis didesnę reikšmę? Kas tai sukėlė? – paklausėme Vilijos.

– Pirmiausia pavardinčiau, ką žmonės iš tiesų bando suderinti. Darbas suteikia saugumo, stabilumo, kai kuriems tai yra tobulėjimo erdvė, savo profesionalumo, galios įgijimo laukas.

Asmeninį gyvenimą sudaro ne vien laisvalaikis. Gyvendami ir bendraudami su artimaisiais, žmonės turi įsipareigojimų (vaikų, artimųjų priežiūra), turi lėto pasibuvimo, bendravimo poreikius su partneriu, vaikais, tėvais, draugais. Jie nori pabūti kartu, kai auga jų atžalos. Nori nepraleisti brangių akimirkų su senstančiais tėvais.

Asmeninis gyvenimas taip pat yra rūpinimasis savo namų ūkiu, investavimas, asmeninis tobulėjimas, rūpinimasis savimi, jėgų ir energijos atstatymas. Savo interesų rato plėtimas, pažinčių užmezgimas – tai vis asmeniniai poreikiai.

Stengdamasis šiuos poreikius suderinti ir patenkinti per visiems vienodai duotas 24 val. per parą, ne vienas klausia savęs, kaip teisingai pasirinkti, kad paskui nesigailėtų.

Asmeninio gyvenimo ir darbo suderinimo reikšmė išaugo, matyt, dėl to, kad žmonės atsigręžia į savo gyvenimą ir jaučia gailestį sau: kažkas praleista, kažkas nepasiekta. Kitiems gal net progos nebuvo atsigręžti.

Žodžiu, aktualūs tampa ne tik išgyvenimo, bet ir gyvenimo prasmės klausimai „ar aš laimingas“? Tai sukelia paties žmogaus siekis gyventi visavertį gyvenimą.

– Neretai kalbama apie tai, kad darbas trukdo asmeniniam gyvenimui. Ar taip išties yra ir kodėl? Gal kai kuriose situacijose asmeninis gyvenimas ir jo problemos trukdo darbui?

– Galbūt yra dalis žmonių, kurie tai suvokia  kaip trukdymą ir taip kalba, kai nesijaučia galintys atlaikyti savo asmeninio gyvenimo ribos. Taip pat būna, kad dėl asmeninių bėdų ir rūpesčių sunku kūrybingai dirbti.

„Trukdymo“, „kovos“ žodynas, kalbant šiomis temomis, nepadeda apčiuopti pačios problemos esmės. Reikia integruoti abu dalykus: visaverčiais būti darbe ir namie. Esmė – surasti aistrą ir harmoniją darbe ir namuose.

– Kas kliudo suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą taip, kad vienas kitam netrukdytų? Kokios problemos derinant darbą su asmeniniu gyvenimu yra opiausios, kurias labiausiai pabrėžtumėte?

– Pirmiausia kliudo iliuzija, kad tai priklauso nuo ko nors kito, o ne nuo paties. Atsigręžti į save, ir pamatyti realybę tokią, kokia ji yra – pirmoji kliūtis.

Antra, atsigręžus į save, gali atsiverti ne koks vaizdelis, pavyzdžiui, apleistos svajonės ir norai, baimė prarasti darbą, jei pasišakosiu. Tai tikrai nėra lengva.

Trečia, net jei žmogus suvokia, kad nori daugiau laiko praleisti su savo partneriu ir vaikais, arba nori siekti įdomesnių, užvedančių užduočių, jis susiduria su savo ir aplinkinių įpročiais.

Juos išjudinti reikia pastovių pastangų ir sąmoningumo. Todėl tikrasis rezultatas ir nauda būna ne išgirdus idėją seminare, konsultacijoje ar pačiam ją sugalvojus, bet tik tuomet, kai jis pradeda veikti realiose situacijose pagal naują savo suvokimą: išplėšdamas laiko namiškiams, sau, pradėdamas derinti savo veiksmus su kitais, išeidamas iš jau nusistovėjusios, komforto būsenos.

Ketvirta, vienam pakeisti ką nors yra keblu. Galima atsidurti išsišokėlio vietoje. Vyrauja susidariusios darbo grupės, organizacijos normos, įvardinti ir neįvardinti susitarimai, kurie veikia kiekvieną, nuoširdžiai norintį priklausyti, būti lojaliu darbuotoju. Pavyzdžiui, jeigu pakilsiu iš darbo vietos pasibaigus darbo valandoms, į mane nukryps kolegų žvilgsniai.

Normos padeda grupei žmonių kartu egzistuoti, bet tarp jų pasitaiko ir atgyvenusių normų, kurios vis dar veikia darbuotojų sprendimus ir veiksmus. Kol nėra tradicijos, procedūros, kaip atsikratyti senų „vaiduoklių“, „prasivėdinti“, tol individualių pastangų gali neužtekti.

Visa tai reikalauja „raumenų“, nes teks plaukti prieš srovę.

– Kodėl seminarai svarbūs – ar žmonės patys nežino, kaip spręsti problemas?

– Manau, kad dauguma žmonių žino, kaip spręsti problemas. Tačiau žinojimas ne visada reiškia, kad jas ims ir spręs.

Minėjau grupės normų įtaką bet kokiai naujai iniciatyvai, todėl dalyvavimas seminare kartu su savo kolegomis leidžia pasijausti ne vienam, pasimokyti vienam iš kito, aptarti klausimus ne „kaip turėtų būti“, o „kaip yra“. Taip pat sustiprinti „raumenis“: pasimokyti tvirtumo, lankstumo. O svarbiausia – suvokti, kad tik konkretūs žmonės, konkrečiose aplinkybėse ir savo veiksmais gali kurti draugiškesnę gyvenimui darbovietę. Ir tai yra ne perpasakojama – tai patiriama. Dalyviai tampa labiau sąmoningesni šioms temoms. Toks yra šių seminarų tikslas.