Noriu brūkštelėti, kokias mintis išsinešu.

Visų pirma tai, kad šita tema įvairiais rakursais vis gyva man.  Pavyzdžiui, gaunu iš užsakovo grįžtamąjį ryšį, kad „seminaro tempas buvo per lėtas“. Žmonės neišbūna lėtume. Tas pats, kas lėčiau važiuoti – kiekvienas grumstas jaučiasi. Bet gi mano tikslas ir buvo – lėtinti, kad daugiau matytų kas aplink, kas juose. Įprotis skubėti uždaro nuo galimybių pamatymo. Jautiesi, lyg turi, privalai nulėkti nuo Vilniaus iki Kauno, pageidautina greitai, ir NEGALI stabtelėti ir begerdamas kava reflektuoti, kas vyksta su mano gyvenimu, su mano darbu; ar stabtelėti ir pamatyti, kad ant medžio sniegenos.

Dar, kad į laisvę kitą kartą reikia kad kas išspirtų….

Ir apie kūrimą, (čia man Evaldas iš „New Vision Baltija“savo pranešime priminė), kad turi šansą sukurti geriausią savo gyvenimo, savo darbo, savo veiklos, savęs versiją. Kalbininkai gal sakytų, kad negalima taip šnekėti, bet taip aišku.

pati neišsiruoščiaušituo skridom, bet irgi pakvietė