Mokytoja įeina į klasę ir mato neįprastą vaizdą – berniukas susivėlusiais plaukais sėdi vienui vienas tuščioje suolų eilėje. Visi kiti klasės mokiniai susigrūdę kitose eilėse, krizena tylomis ir stebi, ką darys mokytoja.

Brandaus amžiaus moteris iškart supranta, kad matematikos šiandien nedėstys. Šiandien ji kalbės apie pasikeitusią situaciją, aiškinsis, kas atsitiko, kad jie taip susėdo.

Kitokių projektų“ tyrimų grupės „Exploro“ psichologė Vilija Girgždė, su kolegomis atlikusi patyčių Lietuvos mokyklose tyrimą, sako, kad neužteks berniuką nuvesti pas psichologą, nes patyčios nėra vieno žmogaus problema. Mokytojai teks kalbėtis su visa klase ir ugdyti vaikus, kad jie mokėtų bendrauti.

– Kada ir kokį tyrimą atlikote? – patyrimas.lt paklausė Vilijos.

– Tyrimas darytas pernai gruodį. Jį užsakė Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras. Rezultatai neseniai pristatyti mokytojams, socialiniams darbuotojams, mokyklos psichologams.

Tai – kokybinis tyrimas apie tai, kaip patyčias išgyvena 5-10 klasių mokiniai, jų tėvai ir mokytojai.

Beveik kiekvienoje kartoje patyčios pasikartoja. Mokytojai patys yra patyrę patyčias, kai buvo mokiniai. Todėl mums buvo svarbu suprasti, kaip mokytojai kaip asmenys priima patyčių faktą.

– Kas atliekant tyrimą jus nustebino? Kokie tyrimo rezultatai?

– Ne nauja, bet pasitvirtinusi mintis, kad patyčios nėra tik dviejų veikėjų reikalas. Vaikus, iš kurių tyčiojasi, vadinom tyčiukais. Šis pavadinimas geriau tinka, žodis auka iškart sumenkina vaiką kitų akyse.

Išsiaiškinom, kad tyčiukas gali pats tyčiotis. Vienas vaikas gali būti įvairiuose vaidmenyse. Dėl to sakome, kad patyčios – ne asmens, jo charakterio, bet santykių problema.

Kitas svarbus dalykas – patyčių prevencija. Ji sėkminga tada, kai mokytojai pripažįsta, kad tai yra grupės santykių dalykas, o ne individuali problema, atvirai apie tai šneka su vaikais ir tėvais.

Neužtenka tyčiuką nuvesti pas psichologą, bet nenutylėti tos problemos, ją iškelti, viešai diskutuoti apie tai klasėje, draugauti su vaikais, kad jie praneštų apie patyčias, įvardinti kitus veikėjus – tyčiuką, kas tyčiojasi, kas stebėtojai, liudytojai.

Patyčių procese svarbi akistata – kalbėti garsiai klasėje. Tyčiukui padedama, kad jis būtų stipresnis, o kitiems, kad suprastų, ką daro ne taip. Akistata ne kaip kerštas, bet kaip galimybė išsiaiškinti.

Tiek tyčiukas, tiek tas, kuris tyčiojasi, nemoka bendrauti. Aptardami santykius, jie to mokosi.

Tylėjimas nepadeda niekam, tik nugrūda problemą gilyn.

– Ar mokytojai yra pasiruošę kalbėtis su vaikais apie vykstančias patyčias?

– Mokytojams trūksta įgūdžių, kaip tvarkytis su patyčiomis. Kai situacija ilgai tęsiasi, ne visada matomi greiti rezultatai.  Reikia mokėti kalbėtis ir su vaikais, ir su jų tėvais, kad neiššauktum gynybos, o kviestum mokymuisi iš situacijos ir bendradarbiavimui.

Rekomendacijose esam nurodę, kad mokytojai galėtų tarpusavyje tartis, pasidalinti, kaip tvarkėsi, kai jiems buvo iškilusi tokia situacija klasėje. Reikėtų, kad vyktų mokytojų susibūrimai, kur jie galėtų profesionaliai aptarti, kas vyksta ir kartu ieškoti išeičių. Tačiau dažnai mokytojai neturi laiko tokiam ugdymo darbui, nes atlyginimą gauna už dalykinių žinių dėstymą.

– Iš ko atpažįstamos patyčios?

– Patirdamas patyčias, vaikas pradeda keistai elgtis – labai iššaukiančiai arba labai droviai. Pradeda kalbėti, kad nenori eiti į mokyklą, turi somatinių nusiskundimų, kraštutiniais atvejais užsimena ir apie savo gyvybės nutraukimą.

Kartais patyčių ženklus galima pastebėti iš klasės veiksmų. Apie tai reiktų daugiau informacijos tiek mokytojams, tiek vaikams.

– Kodėl mokiniai pradeda tyčiotis vieni iš kitų?

– Jie nemoka bendrauti. Nepriima, kad kitas gali skirtingai elgtis. Skirtis gali elgesys, išvaizda, net nesvarbu, kas. Kartais vaikai gali tyčiotis iš pirmūno, labai gabaus mokinio.

Kas yra mumyse, kad žmonės labai sunkiai priima kažkuo išsiskiriantį žmogų? Priežasčių gali būti daugybė! Pats išskirtinumas kolektyvui nepatogus. Kiek nepatikliai žiūrėsime į skirtingą požiūrį, elgesį, būdą ar išvaizdą, tiek norėsime tyčiotis ir šaipytis.

– Kuo skiriasi patyčios tarp vaikų ir patyčios tarp suaugusiųjų?

– Suaugę, vyresni mokiniai irgi tyčiojasi vieni iš kitų, tik tai daro labiau užslėptai. Patyčios egzistuoja visur, tik vaikai reiškia tai labai atvirai, nevaldo savęs, todėl akivaizdžiau matome problemą.