Dabartinio permainingo gyvenimo pagrindinis palydovas – nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis. Žodžio „mokytis“ sąvoka toli gražu nebeatspindi tik didelio, retai kur pritaikomo žinių bagažo. Šiandien „mokytis“ reiškia kai ką daugiau.  Žmonių supratimas apie mokymąsi pasikeičia susidūrus su patirtiniu mokymusi. Kas tai?

Pavadinimas sufleruoja, kad tai mokymasis, kurio ašis yra besimokančiojo patirtis ir patyrimas.  Taigi, tai yra mokymasis per patirtį ir mokymasis iš patirties. Kad ir kaip tai kasdieniškai beskambėtų, tai yra viena svarbiausių XXa. mokymosi teorijų ir efektyviausių mokymosi būdų.

Tam, kad patyrimas būtų ugdantis vien į jį panirti neužtenka. Juk kiekvieno mūsų kasdienybę užpildo daug patyrimų, o šiuolaikiniame gyvenime jie neretai stebina savo gausa bei intensyvumu. Taigi, kokį kelią turi besimokantysis nueiti, kad jo patyrimas taptų ugdantis?

Keturi tobulėjimo žingsniai

Pirmasis žingsnis, kurį kviečia žengti profesionalai, tai aktyviai įsitraukti į  veiksmą, kuriame formuosis asmeninis žmogaus patyrimas. Posakis „nėra taip svarbu, kas nutinka su tavimi, svarbiau tai, ką tu su tuo patyrimu darai“ gerai atspindi kitus žingsnius.

Antrasis – patyrimo refleksija, kai žmogus įsivardija sau, ką jis jautė, matė, galvojo ir koks jis buvo patyrimo metu. Tai labai svarbus žingsnis mokymosi link, nes savo šviežią patirtį visapusiškai aptariame/apmąstome.

Trečiasis žingsnis kviečia daryti išvadas ir atsakyti į klausimą, kaip šį patyrimą vertinu? Ką man tai reiškia? Tai laikas daryti išvadas, ieškoti paaiškinimų ir bandyti suvokti, ką noriu ateityje keisti savo elgesyje.

Paskutiniame – ketvirtajame – etape besimokantysis planuoja, kaip išbandys tai, ką nori keisti ateityje, remdamasis padarytomis išvadomis. Ratas vėl grįžta prie patyrimo žingsnio,  kurį keliaujantysis žengia su naujomis įžvalgomis.

Svarbu pridėti, kad iššūkis neatsiejamas nuo patirtinio mokymosi, nes neįprastoje, įtemptoje situacijoje aiškiau atsiveria mūsų elgesys, mąstymas, ryškesnės tampa emocijos ir tai padeda geriau save pažinti. Apskritai, patirtinis mokymasis daugiausiai ir yra apie save, apie kitus ir save su kitais.

Kuo patrauklus patirtinis mokymasis?

Visų pirma patirtinis mokymasis patrauklus tuo, kad jis besimokantįjį įtraukia visą – mokymosi procese svarbios ne tik žmogaus mintys, protas, bet ir emocijos, kūnas. Taip, kaip ir gyvenime – nesame tik vaikštančios galvos, pirma pajaučiame savo kūnu ir širdimi.

Priešingai nei „tradicinis“ mokymasis, kuriame dėmesys kreipiamas tik į protavimą, žinias, patirtinis mokymasis visų pirma kviečia save patirti – savo emocijas, reakcijas, elgesį bei pojūčius. Ir tik vėliau galvoti ir daryti išvadas.

Visų antra, mokymasis patirtiniu būdu visada yra asmeniškas, todėl visada aktualus. Čia nėra varžančių mokytojo-mokinio vaidmenų, neatliktų namų darbų, autoritetų ir sekančio kaltės jausmo. Profesionalo ir dalyvio patyrimas yra vienodai reikšmingas, nors mokymosi procese jie atsakingi už skirtingus dalykus. Lygiavertis santykis leidžia labiau atsiskleisti besimokančiajam. Jauni žmonės tai labai brangina, nes jaučiasi vertingais.

Dar viena priežastis, kodėl patirtinis mokymasis patrauklus, yra ta, kad dažnai mokomasi neįprastoje aplinkoje – neretai lauko sąlygomis, gamtoje. Tai svarbu kuriant besimokantiems palankesnes iššūkio sąlygas bei „ištraukiant“ juos iš kasdienės aplinkos ir kviečiant į ją pažvelgti iš šalies.

Kas gali mokytis patirtiniu būdu?

Į patirtinio mokymosi programas įsitraukia vis daugiau žmonių iš įvairiausių sričių. Pavyzdžiai jau yra paplitę visose visuomeninio gyvenimo srityse:  socialiniame centre, kur lankytojai mokosi geriau save pažinti bei ugdo savo bendravimo įgūdžius; mokykloje siekiant , kad mokiniai per bendrą patyrimą kartu ir asmeninį iššūkį labiau pasitikėtų savimi ir kitais; verslo organizacijose didinant darbuotojų komandos sutelktumą siekiant geresnių darbo rezultatų.

Tokį mokymąsi grupėse organizuoja specialistai, tačiau baigiant šį trumpą įvadą apie patirtinį mokymąsi labai noriu pakviesti skaitytoją pasinaudoti patirtinio mokymosi idėja ir gyvenime.

Juk dažnai kasdienėje skuboje nė nebepatiriame savęs – elgiamės inertiškai (taip, kaip įpratę), viena emocija gena kitą, jų „suvirškinti“ tiesiog nespėjame, tad darosi lengva nepaisyti kūno siunčiamų ženklų. Tas sustojimas – refleksijos laikas – tampa labai svarbus, kad nekartotume panašių klaidų, neįsiveltume į nepalankias situacijas ir taptume sąmoningesni sau ir aplinkai prieš leisdamiesi į naujus gyvenimo patyrimus ir iššūkius.

Autorė – „Kitokie projektai“ komandos narė Monika Kėžaitė – Jakniūnienė. Straipsnis publikuotas parapijos laikraštyje „Matulaičio Respublika“.