Tik kas penktas darbuotojas Lietuvoje yra motyvuotas ir gerai jaučiasi įstaigoje ar organizacijoje, kurioje dirba. Tai parodė TNS LT atliktas tyrimas. „Kitokie projektai“ psichologas Ernestas Lapinskas mėgina skaičiuoti, kiek valandų per savaitę savo darbu nepatenkinti žmonės gali būti laimingi. Jo skaičiavimu, maksimalus „gėrio laikas“ per dieną – 6 valandos, o šalutinis tokio gyvenimo poveikis – kur kas skaudesnis nei netekti pinigų, uždirbamų širdžiai nemielame darbe.

Lietuvoje darbe gerai jaučiasi ir yra motyvuotas kas penktas žmogus. Kaip vertinate tokius duomenis?

Labai liūdna situacija. Iš dešimties žmonių tik du jaučiasi gerai. Darbas oficialiai „suvalgo“ 40 savaitės valandų, dažnai gerokai daugiau, sunku ir paskaičiuoti, kiek žmogus dar sugaišta kitiems, nedarbiniams rūpesčiams, kurie atgaivos neatneša, bet emociškai turi panašią kainą, kaip ir darbas – rūpestis gendančiu automobiliu, apsipirkimai, buities darbai…

Jeigu paskaičiuotume, kad per savaitę iš 168 valandų žmogus miega, kaip kad rekomenduoja medikai, 56 valandas, plius mažiausiai 40 valandų dirba darbą, kuriame nesijaučia gerai, reiškia, 106 valandas žmogus miega, arba daro tai, kas jam nemiela.

Natūralus klausimas: kada jis yra laimingas, kada grįžta į save, girdi savo svajones ir jaučia savo širdį bei pamato artimus žmones? Jeigu likusias 62 savaitės valandas padalintume taip: savaitgalis be miego valandų – 32 valandos, lieka 30 valandų darbo dienoms, tad vienai darbo dienai – 6 valandos.

Kiekvienas galime savęs paklausti, kiek iš šių 6 valandų sugaištame darbui virš normos, kelionei į darbą, iš darbo, parduotuvėms, vaikų vežiojimui, buities darbams, televizoriui, internetui? Puiku, jeigu turime vieną kitą įprotį, kuris padeda iš tiesų atsijungti nuo rutinos, grįžti į save.

Vienam tai gali būti jogos užsiėmimai, kitam meditacija, dar kitam kūryba, hobis, bėgiojimas. Tačiau tiesa ta, kad šiems dalykams iš tiesų laiko surasti nelengva ir jo labai nedaug – jeigu bent pusantros valandos sugaištame kelyje, dar bent valandą apsipirkimui, valandą buities darbams, tai jau belieka 2,5 valandos, o dar neskaičiavom pusryčių ir vakarienės, pokalbių telefonu, televizoriaus, interneto, tualeto ir dušo, tiesiog dienos aptarimo su gerąja savo puse.

Žiūrint ne per skaičių prizmę svarbu atkreipti dėmesį, kad neigiami jausmai taip lengvai nepalieka – jeigu nuodijuosi nemėgstamame darbe ar nemėgstamoje darbo aplinkoje, tai nuodai neišgaruoja išėjus pro darbo duris: dažnai tebesiginčijame su siauražiūriu bendradarbiu ar bosu praėjus ne vienai valandai po realaus konflikto, nesvarbu, ar konfliktavome atvirai, ar tik užvirėme viduje.

Jaučiame poreikį su artimaisiais išnarstyti kvailus viršininko ar organizacijos sprendimus, neteisingas privilegijas, ar vadovų iniciatyvas, kuriomis tyliai nepasitikime. Nuodas gyvena mumyse, dažnai nespėja išgaruoti ir per savaitgalį.

Paskaičiuota, kad per pirmąją atostogų savaitę žmonės dar nepradeda ilsėtis, tik persijungia. Žodžiu, iš esmės galima daryti išvadą, kad didžioji dalis dirbančių žmonių Lietuvoje yra nuolat nelaimingi ir gal net nespėja sau to prisipažinti.

Kaip įmanoma pagerinti situaciją? Kas už tai atsakingas?

Visų pirma mes patys. Galiu kažką pakeisti, kai prisiimu atsakomybę už savo savijautą, už savo situaciją ir savo darbo bei gyvenimo sprendimus. Jeigu jaučiuosi nelaimingas, pavargęs, negatyvus darbo atžvilgiu, ką  galiu duoti savo bendradarbiams ir organizacijai, kurioje dirbu? Yra didelė tikimybė, kad tuomet sėju savo negatyvumą, skepsį, ir besirandatį cinizmą aplinkiniams, iš esmės nieko blogo nelinkėdamas, tiesiog atvirai besidalindamas savo savijauta ir pavargusiu, susiaurėjusiu požiūriu.

Kiti atsakingieji – vadovai. Laikantis kuklios pozicijos – svarbiausia, kad jie netrukdytų ir nenuodytų. Mums yra svarbus santykis su vadovais, todėl jie turi kiek padidintą galią mums.

Ar patenkinti darbuotojai geriau dirba, pasiekia geresnių rezultatų?

Nesileidžiant į gilesnį psichologizavimą galėčiau tiesiog pasakyti, kad pasitenkinimas darbu nebūtinai reiškia geresnius rezultatus. Tarkim, jaučiuosi labai patenkintas darbu, nes man labai patinka mano bendradarbių kompanija. Geriam kavą kas rytą, kartą per savaitę švenčiam gimtadienius ar dar kokias nors šventes (anūkų pirma klasė, metai nuo įsidarbinimo, ar komandos pergalė čempionate), daug žinom vieni apie kitų gyvenimus ir labai vienas kitą palaikom.

Ir kita situacija: konkurencinga aplinka, nėra progos atsipalaiduoti, pamirštama papietauti, žmonos skambutis – tik erzinantis trukdis, nes darbo tempas milžiniškas ir rezultatai – tai viskas, kas svarbu.

Vienu atveju pasitenkinimas darbu gali būti labai ryškus, kitu – labai silpnas, o rezultatai – priešingi. Tačiau svarbus klausimas – ar žiūrime iš trumpalaikės, šios dienos perspektyvos, ar ilgalaikės.

Jeigu mano žmona kenčia dėl to, kad dirbu 60 valandų per savaitę, o grįžęs namo esu surūgęs, neturiu jėgų kalbėtis apie vaikus, ir noriu tik „išsijungti“, kuo tai baigsis vieną gražią dieną?

Nesiimčiau prognozuoti tiksliai, nes gyvenimas nenustoja stebinti, bet mažiausiai ko galima tikėtis, kad mano santykis su šeima (ar sveikata) kažkokiu būdu pareikalaus mano dėmesio. Turėsiu savo dėmesį atitraukti nuo darbų, kad neprarasčiau to, kas iš tiesų brangu. Tuomet neišvengiamai kažkas atsitiks su mano darbo rezultatais.

Vienok, jeigu mano asmeniniai tikslai ir ambicijos dera su organizacijos tikslais ir santykių lygyje manęs niekas nenuodija, nespaudžia be reikalo, aš mielai įsikinkau ir darau viską, kas mano jėgoms ir netgi atrandu, kaip nustebinti save ir kitus. Tuomet mano pasitenkinimas darbu tampa svarbus ir organizacijai. Jeigu darbas mane įkvepia, o namo grįžtu pakylėtas, mano bendravimas su namiškiais įgauna visai kitą intonaciją.

Kaip didinti darbuotojų pasitenkinimą?

Nemeluojant, formuojant pasitikėjimo santykį. Girdint darbuotojus ir įtraukiant juos į juos liečiančių sprendimų priėmimą. Drąsiai kalbant apie darbuotojo tikslus ir artimesnes bei tolimesnes ambicijas. Aiškiai išsakant, kaip mes (vadovai ar bendradarbiai) juos matome, kokių reakcijų turime.

Žmogus – ne tik darbuotojas. Jo nuotaikas veikia daugybė kitų dalykų – santykiai šeimoje, sveikatos būklė, savęs vertinimas. Ar darbdaviui turėtų visa tai rūpėti? Ką jis galėtų/turėtų/būtų naudinga padaryti dėl privataus darbuotojo gyvenimo?

Bendražmogiškąja prasme be abejo, tie dalykai turi rūpėti. Nebūtinai labai smarkiai rūpėti, bet ignoruoti to negalime. Paprastai vadovai tuo nesirūpina, kol turi žmogų, kuris yra savo pakilimo etape – jis smalsus, ambicingas, įsitraukęs, iniciatyvus. Bet štai kažkas nutinka, žmogus gęsta. Ir čia vadovas susiduria su dilema – ar atpažinti žmogų su jo „daugybe kitų dalykų“, ar konstatuoti, kad „fruktas sugedęs“, ir ieškoti pamainos. Man asmeniškai nepatinka vartotojiškas santykis su darbuotoju: išspaudėm, imsim kitą. Kiekvienas turi savo vietą.

Mažiausiai, ką vadovas gali padaryti dėl privataus darbuotojo gyvenimo, ypač, kiek jis paliečia darbinį, tai pasidomėti privačiu darbuotojo gyvenimu. Nekalbu apie ribų pažeidimą, lindimą be reikalo, tačiau, jeigu vadovas turi ryšį su savo žmonėmis, jis spėja sužinoti apie savo darbuotojų asmeninius rūpesčius laiku ir tuomet nesunku į juos adekvačiai sureaguoti. Išmintingesnis, labiau patyręs vadovas suvokia neišvengiamą ryšį tarp skirtingų darbuotojo gyvenimo aspektų ir gerbia asmeninius žmogaus poreikius. Gerbia, nes tai galų gale apsimoka: žmogus, sėkmingai besitvarkantis ir bręstantis savo asmeniniame gyvenime, yra žymiai sėkmingesnis profesionalas.

Dažnai gali išgirsti kalbant apie bendradarbius maždaug taip: „Jis puikus specialistas, bet nykus tipas…“, arba „Jis protingas vadovas, tik per daug susirūpinęs savimi“ ar panašiai. Visi mes nesunkiai pamatome ryšį tarp labai asmeninių dalykų – požiūrio į kitus žmones, pasitikėjimo savimi ir kitais, sąžiningumo, ir labai profesinių dalykų.

Daugiausia, ką gali vadovas (nebūtinai tapatinčiau jį su darbdaviu, kuris paprastai labiau siejamas su verslo savininku) dėl savo pavaldinių – tai atsigręžti į save, pastebėti savo nuostatas, savo santykį gilesniame lygyje, savo vertybinius orientyrus ir tuomet atrasti erdvės laisviau apsispręsti dėl galimo veiksmo, susidūrus su darbuotojo ribotumais. Kartais užtektų atrasti laisvės savyje neskubėti reaguoti, pabandyti „atrakinti“ situaciją, suprasti, kas vyksta.

Kokia užsienio praktika šiuo klausimu? Ką Vakarų Europoje daro darbdaviai, kad jų darbuotojai būtų laimingi?

Nemanau, kad esame labai atsilikę nuo Vakarų personalo praktikos prasme. Yra Lietuvos rinkoje Vakarų kompanijų filialai, diegiantys savo motininių kompanijų procedūras, skleidžiantys geriausias praktikas, yra daug puikių konsultantų, kurie turi ne vienerių metų patirtį ir daug žinių, yra daug išprususių vadovų, kurie puikiai susigaudo esminėse personalo praktikose, atsiranda vis daugiau žmonių, turinčių darbo patirties Vakarų kompanijose.

Yra knygos, filmai, pagaliau visagalis internetas. Žinių atskirties šiais laikais nebelieka. Pagrindinis atotrūkis – požiūrio, o ne žinių ir net ne įdiegtų procedūrų srityje. Ir šis suvokimas jau ateina. Vis dažniau girdžiu iš organizacijų vadovų ir personalo vadovų, kad jie nenori formalių procedūrų, bet realaus veikimo.

Ar Lietuvoje yra galimybių tai pritaikyti? Jei taip, kas trukdo?

Yra, be abejo. Trukdo, kaip ir visame pasaulyje, godumas, noras lengvo rezultato, nenoras žiūrėti į save, o polinkis vietoj to ieškoti kaltų aplinkui. Trukdo noras atskirti asmeninį tobulėjimą ir profesinį augimą. Jie neatsiejami.