Rekomendacijos keliautojams Kuboje:
– Nesėskite autobuso gale, o ypač ant rato. Patikėkit – labai krato. Jei būsite pavalgę – bus bloga. Jei nepavalgę – vakare irgi sunkiai maistą priimti galėsite.
– Šiltai apsirenkite. Jie čia išprotėję su tom kondyškėm. Durniai. Autobuse apsirenkite viską ką turite šilčiausio. Jei esate trumpomis kelnėmis, pasiimkite kuo nors užsikloti (užsidengti) kojas. Kelius ir visus sąnarius nuo šalčio užgelia.
– Turėkite tablečių gerklei. Labai prireikia.
– Eidami į muziejus irgi šiltai apsirenkite – ten labai šalta.
– Visų tarpmiestinių autobusų bilietai perkami prieš dieną (kartais prieš dvi).
– Kai kur, pvz., Havanoje, į autobusų stotį reikia atvykti valandą prieš išvykstant autobusui ir užsiregistruoti (išstovėjus eilėje) bilietą.
Reikalai policijos nuovadoje:
Sancti Spiritus policijoje man viską atviru tekstu paaiškino. Ir labai niršo, kad mes dar turim akiplėšiškumo susitikinėti su keliais kontrrevoliucionieriais iš karto. Valdžiai tai LABAI NEPATINKA. TAI NĖRA VEIKLA, kuria galima užsiimti turint turistinę vizą. Ant turistinės vizos aiškiai (mažomis raidelėmis) parašyta, kad…
Neatsimenu, kas ten tiksliai parašyta, bet mums paaiškino, kad susitikdami su kontrrevoliucionieriais ir juos remdami, mes esame traktuojami kaip kontrrevoliucionieriai, veikiantys prieš valstybės santvarką. O tokia veikla yra nepageidautina ir nusikalstama. Va taip va.
Aišku, mes viską neigėme.
Visur tarp tų pačių vadinamųjų kontrrevoliucionierių jie turi savus žmones, savus informatorius. Klausimas – ar kontrrevoliucionieriai valdininkų tarpe turi savus informatorius. Jeigu, ne – tai labai blogai. Nes iškart kova nelygiavertė.
Vadinamieji kontrrevoliucionieriai Kuboje veikia labai neprofesionaliai. Žinodami, kad jų telefonų klausomasi, el. paštai skaitomi, namai sekami – jie vis tiek veikia labai atvirai, kalba garsiai, mobiliųjų telefonų neišjungia, nesusikuria pašto dėžučių, kur laiškai būtų tik paliekami juodraščiuose, bet neišsiunčiami per serverį ir t. t.
Žodžiu, jiems reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis konspiracijos. Daugelis mūsų veiksmų buvo labai apriboti vien dėl to, kad vietiniai kontaktiniai žmonės nesilaiko elementarios konspiracijos.
Kiek matėme, visa jų „kontrrevoliucinė“ veikla vyksta pernelyg mėgėjiškai. O mėgėjus profesionalai visada apdeda.
Reikia bendrauti su diplomatiniu korpusu, ambasadų darbuotojais: 1) jie galėtų pamokyti, kaip išsaugoti slaptą informaciją ir kitų konspiracijos gudrybių; 2) ambasados galėtų leisti pasinaudoti saugiu el. paštu, kitomis saugiomis ryšio priemonėmis (dabar žinome tik apie Amerikos konsulatą Šveicarijos ambasadoje. Jie leidžia pasinaudoti el. paštu).
Galbūt ambasadoje galėtų vykti mokymai (mini seminarai) įvairiomis temomis. Kitos saugios vietos aš neįsivaizduoju.
Viešbučiuose naudotis el. paštu nesaugu.
Žiūri per petį. Plius, kompiuteryje lieka visa istorija. Ir dar, neaišku ar vietinius į tą viešbutį apskritai kas nors įleis.
Nesvarbu iš kokios kortelės skambiname, iš lietuviškos ar ispaniškos. Esmės tai nekeičia. Kontaktinių žmonių telefonai sekami ir klausomi.
Tarnybos žino visą mūsų maršrutą, visą mūsų judėjimą. Nesvarbu, ką kitiems pasakojame – faktus pagrindžia fiksuoti dokumentai. Pvz., kol buvom areštuoti Sancti Spiritus policijoje, jie gavo iš migracijos tarnybos visus duomenis apie mus. Kur kokią naktį nakvojome, kada atskridome, kur kada važiavome, su kuo jau buvome susitikę Havanoje, kur ir kiek pinigų keitėme. (Ko gero žino ir kiek kortelių pirkome, nes perkant viešbutyje reikia parašyti savo pavardę).
Keletą kartų važiuodami autobusu, kad ir į tą patį Sancti Spiritus, nurodėme ne savo pavardes. Bet pabuvoję policijoje šios minties atsisakėme, nes jei bilietą perki ne savo pavarde, o pakeliui kas nors patikrina – iškart pasidaro labai blogai.
TAI RIMTA. Apie tai Havanoje mus perspėjo Roberto. Galbūt mums nieko nepadarys, o tik įsodins į lėktuvą ir išsiųs anksčiau laiko namo. Duok, dieve. Bet vietiniams po tokių mūsų apsilankymų tik blogiau. Juos dar labiau seka, labiau tardo. Vis labiau daugėja represijų.
Situacija, kuri buvo prieš 5 metus ir prieš porą metų jau yra nebe ta. Viskas yra smarkiai pasikeitę. Į blogąją pusę. Padaugėjo persekiojimų, areštų, represijų.
Būdamas policijos poskyryje pastebėjau įdomų dalyką. Laikyčiau jį vienu iš didesnių savo atradimų.
Labai aiškiai supratau, kad ne uniformuotų policininkų ar kitų pareigūnų reikia bijoti. Tokius pamatai – ir iškart viskas aišku, tokių gali saugotis, bet jie savaime mažiau pavojingi, nes matomi ir atpažįstami. Maždaug aišku, kaip su jais susidūrus reaguoti. Uniforma viską išduoda.
Pavojingesni man pasirodė tokie vaikiai (23-25 metų).
Jie ten zuja vienas po kito per kabinetus. Nešioja popierius, ir turi visokių reikalų. Bent jau atrodo užsiėmę. Bachūriukai trumpai kirpti (tokių gatvėje tūkstančiai), apsirengę kaip ir visi, nuo gatvės jaunimėlio niekuo nesiskiria (džinsai, maikonas koks nors „firminis“ ale D&G arba Nike, sportbatukai „firminiai“). [Gariūnų mada – mūsų atitikmeniu].
Mergelikės irgi – dažniausiai trumpais sijonais, aptempti ryškių spalvų maikonai, bamba nuoga. Dabar tarp jų madoje nertos kalgotkės. Ir basankės – būtinai auksinės, arba sidabrinės, dažnai ant aukšto kablo.
Policijos nuovadoje tokių knibždėte knibžda. Visi/-os ten kažką padirba, o po to išeina į miestą. Po vieną, po du. Kai kurie išvažiuoja dviračiais.
Na va, ir kai po to tu į gatvę išeini, kai jau leidžia tau eiti, tai apsižvalgęs pamatai, kad tokio jaunimėlio visos gatvės prikimštos. Jie visur – ant kiekvieno kampo. Stovi, sėdi, žvengia, rūko, stumdosi. Tave pastebi. Neįmanoma nepastebėti.
Pagyvenę žmonės irgi visi tave pastebi. Irgi neįmanoma nepastebėti. Matosi, kad nevietiniai. Sėdi jie namuose visą dieną. Duris į gatvę prasivėrę. Sėdi sau.
Naktį eini – vis tiek jie ten sėdi. O ką daugiau veikti? Žiūri į tave. Toks jau sėdimas darbas. Beje, kaip ir uniformuotųjų.
Nesaugu, bliamba. Per daug visokių sėdinčių ir žiūrinčių. Ir nėra kaip norimu adresu užeiti. Nes esi LABAI MATOMAS. Vieną kartą praeini – mato tave mažiausiai 10 tokių matytojų. Trauki fotiką, fotografuoji debesis. Antrą kartą eini – trauki žemėlapį, tipo kelio nerandi, pasiklydai ar kažką tokio. Trečią kartą atėjus į tą vietą tave jau prisimena. Ir stebi jau tada labai akylai. O ką daryt? Supranti, kad grįžti čia – pavojinga.
Visi pastatai nurodytais adresais garantuotai yra stebimi. (Perspėjo mus Robertukas, kad visi kontaktiniai asmenys yra sekami). Tas labai jaučiasi. Labai greitai čia perduodama informacija apie nepageidaujamus subjektus šalia saugomų objektų.
Kiti pastebėjimai:
Labai apmaudu, kad normalios MUZIKOS Kuboje NERASTA. Laisvės ilgesio dainas Kubos muzikantai ir poetai kuria arba kur nors užsidarę, arba jau uždaryti. Neaišku, kur jie sukišti ar sulindę. Viena tik aišku – gatvėse jų NĖRA. Yra tik aprobuoti, cenzūrą praėję, valdžiai nekenksmingi tautiniai ansambliai. Vieną kartą galima jų paklausyti. Bet kai tą patį girdi 5-tą kartą arba 15-tą, tai jau darosi BLOGA. Ir pikta. Nes labai užknisa. Užknisa visa ta butaforija.
Kai tą įsikerti, supranti, kodėl su tikrais muzikantais tau susitikti neleidžia.
Užknisa ir visi tie jų vadinamieji suvenyrai turistams. Įdomu, kaip atrodo jų valstybiniai suvenyrų fabrikai. Turbūt dirba ištisi cechai – pynėjų, drožėjų, dailininkų, keramikų. Nes visur tas pats per tą patį. Nieko originalaus. Štampovkės ir kičas. Nuobodu. Neskoninga. Liūdna. Pikta. Apmaudu. Tiek šūdo vienodo prikepta, kad net koktu.
O žmonių čia yra drąsių.
Sutikom teisininkus, kurie dirba taksistais, kad turėtų ką valgyti ir galėtų sudurti galą su galu.
Pas Aną sutikom žmogų, kuris yra politinis disidentas, 15 metų praleido kalėjime. Tik nedaugelis ten uždaryti neišprotėja. Visi kiti patys žudosi, nes kankinimai yra nepakeliami. Žmonės leidžiasi benziną į veną, kad greičiau ten už grotų numirtų. Ne visiems pasiseka. Dažniausiai juos atgaivina ir toliau laiko už grotų su amputuotomis kojomis ir rankomis.
Kubos švietimo sistema oficialiai yra labai gera. Visas švietimas nuo darželio iki universiteto yra nemokamas. Na, o, bet, tačiau – viskas yra MELAS. Iš tikrųjų yra labai blogai. Pionieriams programos tik skelbiamos, bet bent jau jų ir aplinkinėse provincijose niekas nevyksta. Visiškai jokių užsiėmimų vaikams ir jaunimui (pionieriams). Viskas tik deklaracijose. Skelbiamos programos, kurios atseit vykdomos, bet iš tikrųjų niekas nevyksta. Kažkas tik už jas algą pasiima.
Oficialiuose dokumentuose pabrėžiamas geras mokytojų rengimas. O iš tikrųjų – mokyklose mokytojų trūksta. Provincijoje ypač. Situacija tokia, kad mokytojai su pedagoginiu išsilavinimu ieškosi pragyvenimo šaltinio, verčiasi kas kaip sugeba – stengiasi ištekėti už užsieniečių, ar jas vesti ir išvažiuoti, dirba kitus pelningesnius darbus (kad ir taksistais). Baigę universitetą mokytojai atidirba 2 metus pagal paskyrimą, o po to pradingsta. Įsivaizdudokit, pas juos mokykloje nėra nė vieno profesionalaus pedagogo. Vaikus moko žmonės, paimti iš gatvės be jokio pedagoginio išsilavinimo. Lygis labai žemas.
Gydytojai. Dar viena sritis, kuria oficialiai Kuba labai giriasi.
O realiai – ni figa. Su gydytojais padėtis yra labai bloga, panašiai kaip su mokytojais. Ana ir jos artimieji nelinki niekam iš mūsų patekti ten į ligoninę, nes: 1) trūksta gydytojų, labai jų trūksta; 2) labai trūksta medikamentų, jų tiesiog nėra.
Kaip sakė mums Ana ir jos artimieji – todos mentira, mentira, mentira, mentira. Viskas tik melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas melas.
Viskas tik deklaracijos ir dekoracijos.
Ūkininkai. Blogis jiems. Verčiasi labai sunkiai. Tai kas, kad ūkininkas turi savo karvutę. Vis tiek viską, ką primelžia turi valdžiai atiduoti pusvelčiui (sukasi kaip kas gali, truputį pavagia).
Aukso gysla Kuboje – turistai. Iš jų pelnosi visi, kas tik gali. Kas turi reikalų su turistais – vargo nemato, tikrai nebadauja ir normaliai užsidirba.
VILTIES jie nepraranda.
Ir be galo dėkingi, kad parodom jiems dėmesį, kad palaikom jų viltį. Labai pabrėžė, kad netikėtume jokia statistika, jokia prieinama informacija. Visur skelbiama, kad gyvenimas Kuboje gerėja, bet iš tikrųjų jie gyvena tik blogiau ir blogiau.
Reikia jiems visko. Bet labiausiai reikia dėmesio ir bendravimo. Žinojimo, kad jie apskritai kam nors rūpi. Misijų apsilankymai tą jų žinojimą smarkiai palaiko ir stiprina.
Vadovaukimės ir mes klasiko šūkiu: „Hasta La Victoria Siempre“. Taip, pasirašau ir iš esmės jam pritariu.
HASTA LA VICTORIA SIEMPRE!
(Che & Žilvinas Gailius )
P.S. Vieną kartą verta pamatyti.
Antrą kartą ten vykti nesinori. Meldėmės, kad lėktuvas pakiltų, kad kuo greičiau nuo tos žemės atsiplėštų. Ten pasilikti labai nesinorėjo.
Meldėmės, kol važiuodami taksi pasiekėme oro uostą. Nes palikome casa particular kalėdinę dovanėlę nuo giminaičių iš Ispanijos. Ilgai galvojome, kaip išdalinti likusius daiktus (mob. telefoną, kamerą, USB laikmenas, DVD, išorinį diską). Bet visi mūsų sugalvoti variantai atrodė labai nesaugūs. Apskritai po apsilankymo policijoje mums viskas buvo įtartina. Savo ruožtu, ir mes, nors viską neigėme, jiems buvome labai įtartini. Buvo jausmas, kad esame po padidinamuoju stiklu.
Ilgai ieškojome dovanų popieriaus, dar ilgiau atviruko. NĖRA Havanoje normalių (neutralių) šventinių atvirukų! Pavargom ieškoti, užsiknisom. Visi atvirukai skirti tik turistams. Normalūs žmonės ten atvirukų turbūt neperka.
Galiausiai nupirkome su kanarėle narvelyje. Simboliškas. Kaip ir jų visas gyvenimas.
Eidami į casa (liet. namai) matėme policininką, kuris greitai šmurkštelėjo pro kitas duris mus pamatęs. Kas galėtų paneigti?
Ryžomės. Norėjosi vis dėlto misiją kuo pilniau išpildyti. Bet ir namo norėjosi. Baisiai.
Oro uoste, prie vartų į lėktuvą, nusidriekė didelė eilė. Už mūsų žmonės kalbėjosi rusiškai. Tiek ponų. Tokie visi gražūs. Ir visi taip nori kuo greičiau iš čia ištrūkti. Pabuvę čia, visi kuo greičiau nori NAMO.
