Štai, aš bendrauju su kolega iš PR dėl publikacijos verslo žiniose. Prirašiau aš visko, kaip matau tą situaciją ir t.t….. Jis man parašė klausimą (atsiprašau, kad cituoju kaip man rašė – šveplai):
„tik truksta vieno dalykelio – informacijos, kuri atskleistu jusu isskirtinuma ir sugebejima padet/patart/pamokyt :) Gal galit kelias mintis brukstelt, kuriose butu galima pajusti, kad kalba profai – tai but kaip asis del jusu pareklamavimo.“
Ir čia aš sustojau, ar galiu, ką pasiūlyt… Žinodamas, kad mano ketinimas yra pasigirti, o ne žmonėms padėti. Ir jaučiu stabdį. Tekstas, gal ir geras gautųsi, bet girtis…. Nžn. Nors versle taip reikia. Gal?
Štai originalusis visas tekstas:
Kas buvo?
Ekonomikos augimo metu įmonėse buvo plėtojami vertybių puoselėjimo ir darbuotojų lojalumo programos. Apie vertybes buvo kalbama, darbuotojai buvo skatinami ir motyvuojami pačiomis įvairiausiomis priemonėmis
Kas yra dabar?
Dabar dažnai galvojama ne apie darbuotojus bet apie verslo išsaugojimą ir kerpami kaštai pačiu radikaliausiu būdu, mažinant darbuotojų skaičių arba/ir mažinant atlyginimus. Įsipareigojimai peržiūrimi. Įdomu, ar vertybiniai įsipareigojimai irgi sustabdomi šiuo laikotarpiu.? Ar partnerystė, bendradarbiavimas ir kt. vertybės galioja sunkmečiu lygiai taip pat kaip pakilimo metu?
Kas pasikeitė pas vadovus? Išlikimo grėsmės akivaizdoje kai kurie žmonės keičiasi. Vadovai tampa arba pasyvūs, tarsi paralyžuoti arba ryžtingi, gal net karingi. Pastebime, kad į paviršių išlenda tie asmeniniai vadovų bruožai, kurių anksčiau nematėme. Kai kurie tampa įtarūs ir negailestingi savo darbuotojams, kiti užsidaro savyje. Darbuotojams atsisakoma anksčiau deklaruotų vertybių. Svarbi išlyga – taip vyksta ne su visais vadovais.
Kas pasikeitė pas darbuotojus?
Išryškėjo nesaugumo jausmas ir išlikimo poreikis. Darbuotojai susiveržia diržus, atideda ambicijas ir dirba, dirba, dirba. Tačiau santykis su kompanija keičiasi. Anksčiau ryšiai gal buvo meilės ar atsidavimo savo organizacijai. (Vėlgi ne tai tinka ne visiems darbuotojams. Visais laikais yra tokių žmonių, kurie orientuoti tik į darbą ir karjerą, nesvarbu, kurioje įmonėje) . Pamačius kaip organizacija elgiasi sunkumų akivaizdoje su kolegomis ir jais pačiais, nelieka sentimentų arba net nusiviliama žmonėmis, jų gerumu. Ir išryškėja pragmatinis mainų santykis: organizacija man – aš jai. Krizė tai vis tiek baigsis. Ar patikės darbuotojai tomis organizacijomis ar jų vadovais tada? O gal ateis nauji, nepatyrę neteisybės darbuotojai. Ir vėl “įsimylės” iš naujo.
Ką daryti?
Vadovams. Elgtis taip, kaip liepia sveikas protas ir sąžinė. Sveikas protas liepia priiminėti sprendimus ir veikti greitai. Sąžinė – nemeluoti žmonėms, kurie patikėjo jais. Jeigu kerpu kaštus ir prastinu sąlygas, tai sau taikau tas pačias žirkles kaip ir kitiems.
Darbuotojams
Tikėjimas ir atsidavimas reikalingas ne tik kompanijai, bet ir jiems patiems. Surasti kitus vadovus ir kompanijas, kuriomis norisi patikėti ir su jais dirbti. Gal dar ne šiandien, gal rytoj.
