„Nuo tada padaras ėmėsi ją mokyti daugybės naujų žodžių, tokių kaip „kūrybiškumas”, „dvasingumas” ir „nuojauta”. Tačiau tai buvo viena iš jo klaidų. Kai Moteris pagaliau suprato, ką reiškia „kūrybiškumas”, ji pamiršo viską apie didingąjį žygdarbį ir tragišką vienatvę, pralinksmėjo ir ilgai juokėsi. Pagaliau pareiškusi Nežmogiui, kad jis jaunesnis net už Keršąjį, pavarė abu šalin.” (C.S. Lewis1)
Paaiškinsiu – padaras arba Nežmogis čia yra nelabojo įsikūnijimas, bandantis sugundyti tyrą Moterį. Pažįstamo motyvo atkartojimas kitame pasaulyje… Man pasirodė svarbu mūsų temos kontekste, kad nekaltai būtybei „kūrybiškumo” sąvoka – juokinga ir beprasmė. Pabandykim pasvarstyti, kodėl.
Pirma – kūrybiškumas nėra įgyjamas. Panašiau į tai, kad kūrybiškumą mes visi turime, tačiau augdami, besimokydami gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir vis labiau besiremdami racionalaus proto paaiškinimais, stereotipinėmis nuostatomis ir iliuzorišku materialaus ir vartotojiško pasaulio aiškumu pamirštame, atprantame juo naudotis. Didžioji dalis kūrybiškumo („kūrybinio” arba „produktyvaus”, arba „divergentinio” mąstymo) technikų skirtos racionalaus, vertinančio, pavadinančio, susiaurinančio proto stabdymui. Iš tiesų reikia visai nedaug – pristabdyti visažinį vertintoją. Vienok daugybei žmonių toks nedidelis veiksmas gali būti žiauriai kankinantis – mes taip susigyvenam su tuo aiškiu, pavadintu ir sudėliotu pasauliu, kad priimti tegu ir nedidelį neapibrėžtumą mums skauda beveik fiziškai.
Kitaip tariant, viena iš pagrindinių sąlygų naujai minčiai, kitokiam sprendimui – nežinoti. Nukelti kepurę. Iškvėpti. Nieko nedaryti su tuo, kas yra – nedėti į lentyną, neaiškinti, nepuošti, nesmerkti. Priimti tai, kas yra. Mylėti tai, kas yra – su visu aiškumu ir visa paslaptimi. Mylėti ir domėtis – klausti, kaip klausia vaikai ir kvailiai. Klausti, ar tikrai taip yra, kaip mus mokė, kaip aiškino, kaip patys save guodėm, kaip pasidarėm greitąsias išvadas, kad lengviau gyventi būtų.
Ne visada pavyksta nežinoti. Jeigu žinojimas tapo mano esybės dalimi, mano puošniausiu kaklaraiščiu, tai nežinodamas jaučiuosi gėdingai nuogas, pažeidžiamas, nesavas – taip labai suaugusiai ir labai nevaikiškai. Neatsitiktinai kūrybiškumas siejamas su vaikais, jų pasaulio tyrinėjimu, klausinėjimu, interpretavimu. Nežinojimas – vaikų būsena. Turbūt todėl mus glumina ir gąsdina suaugusiai rimtas vaikas, turintis visus atsakymus, žinantis kaip ir ką kada daryti, sakyti, prašyti, atsiprašyti, susiprasti. Sakom – jis per greit suaugo… Ir greičiausiai todėl keistai atrodo suaugęs, kuris nežino ar neskuba žinoti, išlaiko pauzę, renka teisingą žodį, užduoda durną klausimą ar neatsako į protingą klausimą. Kai vieno tibetiečio paklausė, kokia jo nuomonė apie Vietname susideginusius budistų vienuolius, jis atsakė – „no opinions”. Tibetiečio britė žmona pasipiktino – „kaip tai nėra nuomonių?.. Tu turi turėti nuomonę, – juk jie budistai, kaip ir tu, o tu dar ir lama…”. Lama atkakliai laikėsi savo. „Jokių nuomonių. Aš nepažįstu tų vienuolių. Aš nežinau jų motyvų. Aš nežinau, kokia ten iš tiesų buvo situacija. Kaip aš galiu turėti savo nuomonę?”.
Kita mūsų bėda su kūrybiškumu – kūrybiškumo stigmos prakeiksmas. Atsitik tu man taip, kad kas nors nusprendė, jog esi kūrybiškas. Gal dėl profesijos – esi tapytojas, o gal poetas ar rašytojas. Gal dėl asmeninės ekstravagancijos. Gal dėl darbelių padarytų, kurie buvo kitokie, nestandartiniai. Ir dabar tas kas nors sako – „padaryk, juk tu kūrybiškas”. Arba mes patys sau taip sakome. Turime pateisinti epitetą. Turime išpildyti lūkestį, patvirtinti reputaciją. Bandome lipti į vakarykščius išaugtus batus, pakartoti padarytus žygdarbius. Darome tai, jau žinodami, kaip tai daroma, – pamiršę, kad pavyko anąsyk tik tada, kai pasidavėm, pripažinom, kad nežinom. Absoliuti aklavietė. Kai tokion aklavietėn patekęs režisierius klausė Dzeno meistro, kaip jam vėl atrasti kūrybą, meistras patarė – „nustok būti režisieriumi”.
Trečia bėda – turbūt didžiausia. Didybė mūsų puikioji. Įsivaizduojam, kad tai mano nuopelnas. Aš sukūriau, aš pasisakiau. Aš parašiau. Ir įkvėpimas buvo mano. Mano, mano, mano. Pasisavinam paslaptį. Tarsi imame savintis ir valdyti tai, kas neaišku, neapibrėžta, ko dar nėra. Tai mano galios kūrybinės. Ir nuopelnai po to – mano… O kur dingo mūzos? Kur dingo akimirkos stebuklingas netikėtumas, kur dingo įkvėpimas, kuris staiga (nelauktai netikėtai) užklumpa po dušu ar vairuojant, ar bėgiojant su šunimi? Ne be reikalo per amžius esmės išgyvenimo momentai, kūrybinio įkvėpimo epizodai buvo siejami su išorybe, – ne su žmogaus talentu, o su išorine mūza, kuri aplanko ar su įkvėpimu, kuris yra dieviškas (reiškia, ne mano, ne iš manęs, mano pasaulėlį peržengiantis).
Man regis, šiuolaikinėje vartotojiškoje pasaulėžiūroje nelengva atrasti tinkamai kuklų santykį su kūryba. Turime atrasti vietos paslapčiai. Turime atrasti drąsos neapibrėžtumui. Turime atrasti stiprybės, kad nukeltume kepurę ir pripažintume „nežinau”. Jeigu tai pavyksta, kūrybiškumas virsta nebe tik paveikslais ant sienų, o gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir nauja horizontus atveriančia patirtimi.

Ernestas Lapinskas