Važiuojant autobusu į Rygos oro uostą.

Dar viena kelionė į meditacijos kursą – antrą kartą į TSC (Teacher self course). Tai 14 dienų kursas, kurio metu medituoja ir mūsų pagrindinis mokytojas S. N. Goenka.

Skrendu iš Rygos turkų avialinijomis. Sako, kad labai geros oro linijos. O ir kaina bent trečdaliu mažesnė, nei kitos siūlė tuo metu, kai pirkau bilietą.

Jaučiuosi daug ramiau nei prieš kitas keliones į Indiją: Bombėjuje buvęs, Indijos traukiniais važinėjęs, nakvynės ieškojęs… Šį kartą net žinau, kur pirmas naktis nakvosiu. Nežinau tik kaip ir kur gyvensiu paskutines tris paras po meditacijos kurso.

Bet po kurso paprastai atsiranda patys geriausi sprendimai, nes viduje tuo metu gyvena pati geriausia būtybė, kokia tuo metu gali gyventi šiame nuodėmingame kūne.

O kol kas viskas ramu. Tik keista, kad latviukai vis dar tikrina asmens dokumentus pasienyje. Gal jų niekas neinformavo apie Šengeno sutartį? O gal taip sprendžiama bedarbystės problema?

***

Nusileidus Indijoje. Jau viešbutyje.

Išdūrė kaip mažą vaiką… Už kelionę iš oro uosto į viešbutį sumokėjau 10 kartų daugiau nei priklauso. Sveiki atvykę į Indiją. Tiesa, “Entrance fee” niekada nekainavo tiek daug. Papasakosiu detaliau. Gal kam nors pravers ateityje.

Visų pirma oro uoste buvo visiškas chaosas. Pasirodo, mirė kažkoks žymus politikas. Jo gerbėjai dėl to nedirbo – gedulas. Kiti (negerbėjai) irgi nedirbo, nes, jei dirbtų, rizikuotų gaut į snukį nuo politiko gerbėjų. Dėl to legalus taksi nedirbo (į miesto centrą jis veža už maždaug 15-20 lt).

Taip tapau man padėti labai norinčių auka. Pasiūlė nuvežti už 4000 rupijų (apie 200 lt). Nusiderėjau iki 2000 Rp. Mano gelbėtojas nusivedė prie mašinos, kurioje jau sėdėjo vairuotojas (toks apskuręs, tamsaus gymio vyriokas). Ten liepė sėsti gale ir prieš važiuojant susimokėti. Padaviau 2 po 1000 Rp.

Jis sėdėdamas priekyje pasiėmė pinigus ir nusisuko suskaičiuoti. Atsisuko vėl labai pasipiktinęs:

–    Taigi susitarėm 2000!

–    Taip. O ką?

–    Tai kodėl duoti du po šimtą?

–    Oi… Labai atsiprašau. Štai du po tūkstantį.

–    Na štai. Dabar gerai.

Ko gero jau supratote, kad susimokėjau du kartus po 2000 ir gavau 200 grąžos :). Vėliau dar pagalvojau, kad gerai, kad jis to paties triuko nepakartojo antrą kartą. Būčiau palikęs ne 200 lt o kokius 300.

Apmaudu. Bet judam toliau. Reikia dar pinigų išsikeist…

***

Antra diena Indijoje.

Kultūrinis šokas vis tiek jaučiasi. Net kai čia esu ketvirtą kartą. Vis tiek daug kas neaišku, vis tiek daug kraujasiurbių (apie juos vėliau), tų, kurie nori siurbti tavo pinigus, laiką, dėmesį ; ypač jei esi baltaodis, kvailai besišypsantis, šiek tiek sutrikęs turistas.

Apyšlykštis tas sutrikimo jausmas. Šleikštu, šlykštu, smirda, o ir kažkodėl nesinori šį kartą nerti į kokias nors keistenybes ar didelius nuotykius.

Gal dėl to nuskridęs virš 7000 kilometrų nuėjau į katalikų bažnyčia.

***

Pažintis su indėmis.

Lėktuve Stambulas-Bombėjus sėdėjau tarp dviejų indžių. Viena kaimietukė iš Gudžarato (vakarinė Indijos žemė besiribojanti su Pakistanu; ten buvau savo praeitos kelionės metu), o kita turtuolių šeimos į MBA (master business administration) studijas Londone išleista gražuolė.

Abi savaip fainos ir įdomios. Ta kur kaimietukė (ji man sėdėjo iš kairės) skrido iš Mančesterio, kur gyveno su giminaičiais. Ji ten dirbo 6 mėnesius. Dabar skrido namo, nes jos tėvai sutarė dėl jos vestuvių!

Kokia laiminga mergaitė (bent jau taip atrodė man ir pati sakė, kad yra labai laiminga). Tiesiog virpėjo pasakodama apie savo išrinktąjį (tėvų). Bet ji jau kartą su juo matėsi (Skype) ir daug bendravo (Facebook’e).

Panašu, kad on-line bendravimas veikia kaip afrodiziakas. Su ja kalbėjausi nelabai ilgai, bet labai nuoširdžiai. Paprastai, bet tikrai. Išsiskyrėm nepasikeitę adresais, net nepasisakę vardų. Juk vis tiek nebendrausim.

Bet! Vakar vakare besitrainiodamas po žmonių kamšalynę Bombėjuje prie Indijos vartų netikėtai sutikau kaip jūs manote ką?! Ogi mano bendrakeleivę iš Gudžarato. Sutikau ją su seserimi ir mylimuoju. Abu jaunieji švytėjo iš laimės ir ėjo kaip saldi porelė susikibę rankomis.

Pati bendrakeleivė labai apsidžiaugė mane pamačiusi. Vos neapsikabino. Jos sesuo neslėpė smalsumo ir tiesiog stebeilijo į mane. Gal būtų buvę faina pavakrieniaut kartu ar šiaip pasivaikščiot. Bet buvo labai aišku, kad jos mylimasis turėjo kitų planų ir aš nebuvau jo planų dalis…

Gal ir gerai. Bet man tai tikrai be galo įdomus dalykas tos surengtos (arranged) vestuvės. Abi mano bendrakeleivės  sutartinai man aiškino, kad tai labai didelė tėvų pagalba šiuo labai svarbiu gyvenimo laikotarpiu. Gal ir man reikėtų supiršti savo vaikus su kuo nors?

***

Turistavimas.

Buvo labai užimta diena. Keliavau į dramblių salą, kurioje nėra dramblių. Yra senovinių urvų, beždžionių, daug šeimų, porelių jaunuolių grupelių, net yra piktos bobutės, kurios bando parduoti prieskoniais pabarstytą agurką už 20 rupijų (man pardavė; tai maždaug trečdalio pietų kaina vietiniame restorane), o dramblių nėra.

Buvo vienas akmeninis, bet ir tą suskaldė ir išvežė į Bombėjų, į kažkokį muziejų prieš kokius 200 metų.

***

Draugai.

Visi su manim norėjo fotografuotis. Kažkaip vis nutinka, kad būnu vienintelis užsienietis aplinkui. Ir iš tikro vakariečių čia stebėtinai mažai. Ypač smalsiai bendrauja vaikai. O vienas toks jaunuolis – aukštas, paprastos veido išraiškos, kiek gunktelėjęs – laive tiesiog prisėdo prie manęs (tuo metu kaip tik rašiau) ir apsikabino per pečius kaip senas bičiulis ir pasakė: „Hello friend!“. Tuo metu mus jau fotografavo.

Po to ėjo vaikai. Vienas po kito. O jų tėvai, laimingomis veido išraiškomis fotografavo. Nufotografavę žiūrėdavo į savo fotoaparatus kaip išėjo nuotrauka ir labai džiaugdavosi, tarsi radę geležėlę.

Man irgi buvo smagu. Nieko nedarau, o žmonės vis viena džiaugiasi. Tiesa, po to tas pirmas berniokas (aukštas, gunktelėjęs) vėl prisėdo prie manęs jau saloje, kai pietavau. Bandėm šnekėtis.

Pašnekovo anglų kalbos resursai išseko po „Hello friend“ ir „Where from“. O kadangi mano hindi irgi nulinė, tai ilgai nebendravome. Gal kokias 2 minutes.

***

Šiukšlės.

Dar vienas įdomus momentas laive plaukiant atgal. Žmonių labai daug, visi laimingais veidais, pilni įspūdžių. Sulipus į denį vienas iš laivo įgulos parodė tokią kartoninę dėžę denio kampe. Iškilmingai pranešė: „For trash!“

Aš iš karto išmečiau savo šiukšles. Du vienetus – plastikinį puodelį nuo arbatos ir šiaip šiukšlę, kurią turėjau kišenėje jau kurį laiką. Kelionė truko apie valandą. Iki ji baigėsi išgėriau vandenį.

Išlipdamas į dėžę išmečiau tuščią butelį. Tai buvo šiukšlė nr. 3. Visos kitos šiukšlės mėtėsi denyje ir vandenyne. Gal dėžė pasirodė per maža?

***

Šviesoforai.

Bombėjuje jų daug. Tikrai daug. Kai kurie net su laikmačiais – rodo, kiek liko sekundžių iki signalo pasikeitimo. Bet kadangi nepastebėjau, kad prie raudonos kas nors sustotų, o prie žalios būtinai važiuotų, bandžiau suprasti, ką prie šviesoforo reikia daryti.

Štai ką supratau:

Taisyklė nr. 1 (taisyklės nr. 2 neradau) – daryk kaip daro vietiniai. O vietiniai daro taip:

–    jei dega radonas signalas, tai apsidairo ir eina;

–    jei dega žalias signalas, tai dar įdėmiau apsidairo ir eina.

Ką daryti, kai vietinių aplinkui nėra? Atsakau – palauk vietinių. Nėra ko vienam vaikščioti!

Juokauju. Tiesiog apsidairyk, sukaupk drąsą ir eik. Beveik garantuoju – nieko blogo neatsitiks.

Transporto priemonės prie šviesoforo elgiasi panašiai. Tik papildomai prie šviesoforo pasignalizuoja. Garsumo skirtumo sankryžą kertant per raudoną ar per žalią signalą nepastebėjau.

Svarbi pastaba: per visus savo buvimus Indijoje nemačiau nei vieno eismo įvykio. Šiaip žmonės kelyje juda susikaupę, gana greitai.

Panašu, kad jie jaučia kažkokią sistemą, kurią  logiškai suprasti sunku, bet pamažu ir aš pradėjau jausti. Jaučiausi gana patogiai. Nors jei skubi, gali imti nervintis, nes greitai čia nepavažiuosi. Tiesiog judi su tuo gyvu organizmu, kuris vadinasi eismas.

Dar liko kelios istorijos ir išgyvenimai prieš pat meditacijos kursą ir po jo. Tikiuosi prisėsti ir aprašyti tai vėliau.