Buvo mane aplankiusi praėjusiais metais mintis, kad įdomu kartą metuose padaryti kokį nors neįprastą projektą. Todėl, kai Rytų Europos Studijų Centras paskelbė, kad ieško mokymų vadovo vesti mokymams Afganistane, Goro provincijoje, susidomėjau iškart. Ir vertėjo…

Grįžau po mokymų lapkričio viduryje ir vis dar negaliu atsigauti nuo įspūdžių gausos. Tad, matyt, išeis kelios istorijos ir, be to, nebūtinai nuoseklios.

Stulbina netgi ne tai, kad įspūdžių daug, o tai, kokie jie daugiasluoksniai. Jei reikėtų rasti neįprastą seminarą, tai šitas atitiktų visus keistumo kriterijus: kultūra man nežinoma, vieta ne tik nežinoma bet ir kiek bauginanti, dalyviai nepažįstami, užsakymas gana platus. Žodžiu, ieškančiam iššūkio pats tas.

Tikimybė dingti pakeliui

Mokymai planuoti Goro provincijos nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovams ir keliems vietos administracijos žmonėms. Mokymų vieta – karinė bazė Čegčerane (Afganistano sostinė), valdoma Lietuvių, kurioje dirba ir Lietuvos Specialiosios Misijos Afganistane žmonės ir kariškiai.

Pamėginkite susikaupti seminarui, kai niekas nežino, ar pavyks nuvykti į seminaro vietą, nes gali būti blogas oras, o civiliai lėktuvai bet kur neskraido. Autobusu taip pat nenuvažiuosi – yra tikimybė dingti pakeliui.

Kelionės metu mąsčiau, kaipgi veiks tokiame man mažai pažįstamame kontekste mokymasis iš patirties ir apskritai, ar jis veiks? Na, ir jau po seminaro atsakau – veikia kuo puikiausiai, kai kuriais požiūriais netgi geriau nei Lietuvoje.

Klausimų lavina

Jei taip galima apibendrinti, afganai – žmonės labai smalsūs (tokios smalsios suaugusių žmonių grupės dar nebuvau sutikęs), todėl seminare darbas buvo labai intensyvus – daugybė klausimų, pasitikrinimo, pavyzdžių.

Pastaruoju metu nemažai susidūriau su žmonėmis pavargusiais nuo mokymų (kieko ar intensyvumo), todėl kontrasto principu afganų alkis žinioms, supratimui ir paprastas nuoširdus smalsumas net kiek šokiravo.

„Nagi, – maniau sau. – Negali būti… Matyt iš mandagumo taip smalsauja…“ Tačiau klausimas po klausimo teko patikėti, kad ne – jie domisi nuoširdžiai ir iš tikrųjų. Štai jums ir pirmas siurprizas.

Svarbiausias klausimas – apie paraiškas

Antrais siurprizas buvo toks, kad jei randi galimybę atsiremti į gyvą žmonėms, o ne tau įdomią ir aktualią patirtį, tai „raktas nuo buto, kur padėtas išmanymas“ – tavo rankoje.

Nors užsakymas seminarui įpareigojo kalbėti įvairiomis temomis (NVO vystymas, projektinis darbas, darbas su vietos žmonėmis ir bendruomenėmis ir pan.), dalyviai, su kuriais turėjome galimybę susitikti dieną prieš seminarą (ačiū Lietuvos specialiosios misijos Afganistane darbuotojams, USAID darbuotojams ir RESC darbuotojams už jų kantrybę, išmintį ir sukurtą galimybę susitikti prieš seminarą) atlaidžiai klausėsi mūsų kalbų ir galiausiai apibendrino: visa tai, žinoma, įdomu, bet štai, kas išties rūpėtų, tai kaip parašyti sėkmingą paraišką.

Na ką gi, su kolege programą per vakarą pakeitėm pradėdami nuo to, kas rūpi žmonėms (bet nepamiršdami ir platesnių temų). Ir vėliau džiaugėmės ne tik mes bet ir dalyviai. Tokia pradžia leido surasti „bendrą pagrindą“, patirtį, kuri dalyviams buvo suprantama ir reikšminga ir nuo kurios buvo galima atsispirti.

Oriai dalijosi nuomonėmis

Kadangi dalyvavimas mokymuose Afganistane, kaip mums pasakojo, įprastai gali reikšti 15 dalyvių pirmą dieną, 10 – antrą ir kokius 6 trečią, o mūsų dalyviai stoiškai „atlaikė“ visas tris dienas, įvertinom mokymą kaip sėkmingą.

Dar vienas nustebinęs dalykas buvo kaip natūraliai dalyviai priėmė sėdėjimą ratu ir dalijimąsi savo nuomonėmis. Lietuvoje dirbant su įvairiomis grupėmis tai vis dar ne visur įprasta ar bent jau priimama kaip toks kiek dirbtinis ritualas, tuo tarpu afganams tai savaime suprantamas būdas, jų praktikuojamas vietos bendruomenėse kaip „vyresniųjų susirinkimas“.

Stulbino tai, kaip oriai ir neskubėdami bei visiškai natūraliai žmonės dalinosi savo atradimais, klausimais, nuomonėmis. Taip, tarsi kalbėjimas rate ir „į ratą“ yra savaime suprantamas. Šita vos ne įgimta kultūrinė tradicija labai stipriai lėmė seminaro sėkmę.

Ko gera mokymasis grupėje yra stipriai artimas gentinei santvarkai ir bent vieną kitą dalyką, kuris Lietuvoje, o ir daugelyje Europos šalių pamirštas, afganai sėkmingai praktikuoja. Štai jums ir trečiojo pasaulio valstybė.

Bus daugiau…