Mėgstu fotografuoti. Daugybę kartų pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato eidama į darbą, taip tapybiškai atrodydavo pūkuotoji Lilė lange drauge su balta katyte arba savo senute šeimininke.

Kai atsikraustėme į savo naują biurą Totorių gatvėje 2010 metų vasarą, Lilės gyvenimas atrodė nuostabus. Ji dažnai žvelgdavo pro langą į jaukų senamiesčio kiemą, pasitikdama atvykstančius; šalimais dažnai tupėdavo katė.

O Lilė – tai šuo.

Ji stebėjo mūsų biuro įkurtuvių džiazo koncertą kiemelyje (pirma nuotr. iš kairės).

Kitame lange jos šeimininkai irgi stebi tą patį koncertą, kuriame daug kas buvote (antra nuotr. iš kairės).

Kelios koncerto akimirkos. Buvo smagu, jauku (dvi nuotraukos apašioje).

Praėjo du gyvenimo metai, atrodo, tiek nedaug: paaugo vaikai, pravedžiau kažkiek seminarų, kažko pati išmokau, namus pasiremontavome. Patys žinote, kad kartais per dvejus metus neįvyksta tiek, kiek per vieną savaitę, o kartais per visą gyvenimą neįvyksta tiek kiek per dvejus metus ir vieną savaitę.

Taigi per tuos dvejus metus nuo kraujo užkrėtimo mirė Lilės šeimininkas, po to mirė močiutė – šeimininko mama. Tada Lilė gyveno viena užrakinta bute, daug staugdavo, į namus kartais kažkas užeidavo.

Šią žiemą ten kilo gaisras. Lilė ir katytė išgyveno. Katytę kurį laiką maitino kaimynai – senamiesčio veterinarijos klinikos darbuotojai, po to ji dingo. Vieną dieną tiesiog nebeatėjo, kaip nebeateina katės ir niekas paprastai nebesužino tolimesnio jų likimo.

O Lilė liko gyventi prie sudegusio užrakinto buto (matote ją nuotraukoje kairėje).

Manau, kad daugumą žmonių tokios istorijos neatlaikytų, sugniužtų: Lilė prarado visus artimuosius ir namus. Vis gi ji liko linksma, meili, gerai nusiteikusi ir tuo pat metu atsargi nepažįstamųjų atžvilgiu. Šunų elgesio ir psichologijos tyrinėtojai pastebi, kad šunys daug labiau nei žmonės laikosi garsaus humanistinės psichologijos “čia ir dabar” principo. Jie atsimena praeitį, bet šunį daug lengviau nei žmogų ištraukti iš sunkių prisiminimų į dabartinę realybę. Šuo nemintija, kas buvo. Jis neturi įsitikinimų, kad jam būdingas tam tikras savybių rinkinys.

Taigi Lilė gyveno toliau, ja ėmė rūpintis Totorių gatvės namo nr. 21 bendruomenė.

Mūsų ofiso merginos Tania (nuotraukoje pritūpusi)  ir Rasa ją maitino ir pašnekindavo, veterinarinė klinika ją gydė, kirpo, skiepijo, o dalis kaimynų susimetė pinigėlių būtinoms medicininėms išlaidoms.

Kai po operacijos ją reikėjo paimt laikinai į namus, pasiėmiau, tik miglotai nutuokdama, kas bus toliau. Ne todėl, kad būčiau profesionali gyvūnų gelbėtoja, bet todėl kad tai buvo ji.

Pradžioj buvo nelengva, matyt paimt globoti gyvūną panašu į tai kaip pasiimt globoti vaiką. Jis ateina su savo blogais įpročiais ir baimėm, skriaudžia tavo gyvūną ir tave, jaukia namus ir kitaip drumsčia ramybę – švenčiausią dalyką, kokį, pasirodo, turime. Ir momentais atrodo, kad nemyliu, nenoriu, nesuprantu, paimkite šitą šunį kas nors kitas.

Bet viena kita atsiversta, ankčiau skaityta knyga apie šunis, aprimęs žvilgsnis, dar vienas bandymas ir viskas pavyksta. Šuo gali keistis greitai, o šis šuo ypač greitai mokosi. “Lilė gali būti cirko šuo” – džiugiai pareiškė mano vaikai, jau spėję ją įsimylėti. Ir suprantu: ji aiškiai apdovanota kažkokiu virššunišku gudrumu, ji atsidaro kambario duris, atsineša iš virtuvės savo dubenėlį, atsisėda su juo priešais mane, duoda labas, dar pasako “Aoa”, o jei aš ir toliau neparodau reikiamo supratimo, nuėjusi pabarškina į šaldytuvo dureles.

Kartais apstulbusi žiūriu į ją, tarsi bendraučiau su ateiviu iš kito pasaulio, apsimetusiu Šunimi. Ir dabar kiekvieną dieną stebiuosi šio šuns gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kaip gi atrasti šaltinį iš kurio ir žmogus galėtų jo taip gausiai semti?..