Vasara – neabejotinai atostogų ir kelionių metas. Ar verta jas planuoti iš anksto, su kuo vertėtų ilsėtis kartu, kaip iš kelionių grįžti truputį atviresniam pasauliui ir pačiam sau ir galiausiai – ar vidinei kelionei būtinas fizinis judėjimas? Apie tai kalbamės su psichologu, socialinių mokslų daktaru, keliautoju Artūru Deltuva
Pradėkime nuo atostogų planavimo. Ar geras poilsis – būtinai kruopščiai suplanuotas iš anksto?
Žinau, jog už tokį atsakymą susilauksiu iečių, bet manau, kad kaip žmogui patinka, taip ir reikia daryti – tai individualu. Vieni žmonės mėgsta suplanuoti kiekvieną smulkmeną ir dėl to jaučiasi laimingi, o kiti skrenda į kokį Frankfurtą ir ten perka pirmą pasitaikiusį paskutinės minutės skrydį. Svarbiausia pasirinkti pagal savo stilių. Aš asmeniškai stengiuosi susiplanuoti tik pagrindinius dalykus, susidėlioju esminius taškus, ypač jei keliauju ne vienas, nes neapkenčiu daug sprendimų vėliau paskubomis priiminėti kartu.
Svarbu, kokį turi tikslą. Jei taviškis – padaryti kažką naujo, kam nors galbūt tai reiškia nusipirkti traukinio bilietą svečioje šalyje. Kitam gali būti iššūkis išgulėti ant gulto prie baseino savaitę, neišeinant iš viešbučio teritorijos. Aš raginčiau žmonės pabandyti naujovių ir patirti naujų įspūdžių.
Šeimos atostogos, poros atostogos, atostogos kartu su vaikais, kelionės su būriu draugų… Kaip pasirinkti?
Įdomus dalykas yra atostogos su kitais žmonėmis. Vien pagal planavimo skalę – tai, kaip vieni detaliai suplanuoja kiekvieną žingsnį per atostogas, tuo tarpu kiti iškeliauja su one-way bilietu ir kuprine – keliavimas su grupe žmonių yra didelis iššūkis. Iš tiesų atostogas su didele ir menkai pažįstama žmonių grupe pateisinu turbūt tik tuomet, jei sau keliamas uždavinys – susipažinti su kitokio stiliaus žmonėmis. Antraip rezultatas greičiausiai bus sugadintos atostogos. Aš asmeniškai važiuodamas ilsėtis labai kruopščiai galvoju apie žmones, su kuriais noriu keliauti kartu.
Man geriausios atostogos yra keliauti vienam. Dar – su šeima ar pora artimiausių draugų.
Atostogas dažnai idealizuojame ir norime, kad tai būtų tobulas laikas, o kam nors nepavykus, jaučiame didelį nusivylimą…
Visada, kad ir ką darytume, yra dalis mūsų pastangos. Keliaudami vieni būname su savo vienatve, nerimu, su savimi. Per šeimos atostogas – mūsų pastanga pirkti vaikams ledus, atostogaujant su mylimąja ar mylimuoju taip pat reikės stengtis – vieną dieną tavo antra pusė pabus labai nelaiminga, ir tau reikės su tuo būti.
Į keliones važiuojame kaifo, džiaugsmo, bet tai neįmanoma be atsakomybės ir pastangos. Jei renkuosi šeimos atostogas, turiu turėti tam priežastį, galbūt kuriame ritualą ar tiesiog norime praleisti daugiau kokybiško laiko su vaikais, užuot stumdęsi virtuvėje ir ginčijęsi, ką šįvakar valgysime vakarienei.
Taręs „A“, tariu ir „B“ – į kelionę važiuojame pasidžiaugti, bet tam tikrų nepatogumų išvengti neįmanoma. Sąmoningai priimdamas bet kokį sprendimą, renkuosi ir jo pasekmes – tiek malonias, tiek nelabai. Rinktis tik malonumus neturime jokių šansų. Blogiausia, kai atostogauti važiuoja su šeima, o iš tikrųjų nori važiuoti vienas – tokiu atveju kentės visi aplink, nes jei bent vienas kelionėje nelaimingas, visi kiti irgi tampa šiek tiek nelaimingesni.
Jei esame besočiai lūkesčiams, tai niekas jų nepatenkins. Važiuoti atostogauti siekiant patirti vien malonumus turbūt galima tik renkantis vadinamąsias paketines all inclusive keliones, bet tokiu būdu save ir labai stipriai apribojame, nes turi neišeiti už sienų, tarp kurių viskas garantuota ir saugu.
Kelionės su vaikais. Kada mažylius geriau pasiimti su savimi, o kada – palikti seneliams?
Iki tam tikro amžiaus vaikai aplinkos pokyčius priima ne kaip džiaugsmą, bet kaip grėsmę. Nenoriu konkrečiai įvardyti metų, bet kūdikiui geriausios atostogos yra namuose, kai mama ir tėtis šalia, viskas ramu ir saugu. Bent jau iki trejų metų kelionė vaikui yra tik papildomas stresas. Vaikams iki tam tikro amžiaus saugumas yra bazinis poreikis, o kelionė ir saugumas niekada nėra pakeliui.
Bet jei jauni tėvai nori kartu keliauti su vaikais, nenori jų palikti seneliams, tai kodėl ne – tikiu, jog kai kurie vaikai prie to pripranta, tik tyčia nereikėtų to daryti dėl vaiko – jei manoma, kad ištempus kūdikį už kelių tūkstančių kilometrų ir paguldžius prie egzotinės jūros jam bus geriau, tai tikrai nebūtina.
Išeidami atostogų, dažnai norime atsijungti nuo išorinio pasaulio. Kiek svarbu ilsintis nesinaudoti internetu, išjungti mobilųjį, o gal įmanomos visavertės atostogos ir to nedarant?
Atostogos pirmiausia yra poilsis, todėl svarbiausia sau atsakyti, nuo ko noriu pailsėti. Jei noriu pailsėti nuo ekranų, į kelionę neimsiu kompiuterio, jei nuo interneto, neimsiu nieko, kas padėtų prie jo prisijungti. Bet jei noriu pailsėti nuo lauko darbų, į kelionę mielai pasiimsiu ir ekranų, ir internetą. Pirmiausia reikia atsakyti sau, ko iš atostogų man reikia, ir pagal tai rinktis. Jei žmogus labai pripratęs prie ekranų, tai tyčia jų neimti į kelionę irgi būtų kvaila, jei teks dvi savaites dėl priklausomybės vaikščioti drebančiomis rankomis.
Įsivaizduoju žmogų, dirbantį, tarkime, paslaugų ar aptarnavimo sferoje, kur labai daug bendravimo, naujų žmonių, ir kadangi turi būti visada malonus su klientu, natūralu, kad šiek tiek save tenka prievartauti ir sau meluoti. O nuo to pavargstama, todėl visai suprantama, jog tokie žmonės per atostogas nenori išvis bendrauti. Jei darbas pilnas įspūdžių, turbūt geriausias poilsis – gulėti per dieną pajūry ir klausytis bangų mūšos.
Populiarioji psichologija sako, kad trumpiau nei savaitę trunkančios atostogos beprasmės, nes didžiąją jų dalį tebegalvojame apie darbą. Ar galima kalbėti apie optimalią atostogų trukmę?
Teoriškai mūsų prigimtis turi tam tikrą inerciją, kuri pasireiškia užsisukusiu mąstymu. Natūralu, kad dirbdami mąstome apie darbą, bet darbui kaip dirgikliui pasitraukus, mes vis dar mąstome apie darbą. Už savaitės vis dar taip pat mąstome, tiesa, jau mažiau. Už mėnesio – dar mažiau. Inercija gali būti labai skirtinga, bet ji egzistuoja. Lygiai taip pat su grįžimu į darbą po atostogų.
Reikia žinoti, kad visi mūsų išgyvenimai paliečia fizinį kūną, įtampa taip pat. Ilgai trunkanti įtampa virsta spazmais, mazgais ir pan., ir kuo jie didesni, tuo jiems daugiau laiko reikia atsipalaiduoti. Norint geriau atsipalaiduoti vis dėlto reikia laiko. Man atrodo, kartkartėmis yra sveika turėti ilgesnes atostogas, ypač jei darbas susijęs su didele, ilgai trunkančia įtampa, reikėtų galvoti apie ilgesnį poilsį. Jei žmogus kaifuoja nuo savo darbo kiekvieną dieną, tai kūnui atsigauti gali pakakti ir gero savaitgalio.
Kūnas taip pat pripranta prie mūsų ritmų. Jei atostogaujame mėnesį per metus, kūnas kaip treniruotas arklys iki to mėnesio ir gyvena. Kaip pavyzdį galiu pateikti ir tarpkultūrinius skirtumus – štai amerikiečiai yra vieni iš mažiausiai atostogaujančių pasaulyje, o yra vis tiek patenkinti ir išsišiepę.
Aš asmeniškai stengiuosi bent kartą per metus turėti mažiausiai dviejų savaičių trukmės atostogas. Mūsų ir charakteriai, ir temperamentai skirtingi, ir tas inercijos laikotarpis yra labai individualus. Vienų emocinį gyvenimą galima pavaizduoti ilgomis bangomis, kitų – trumpomis ir labai intensyviomis. Pastarajam užmiršti darbinius reikalus ir pradėti ilsėtis gali pakakti pusvalandžio.
Kas yra kokybiškas poilsis?
Kokybiškas poilsis yra konkrečiam žmogui tinkantis poilsis. Svarbu pasirinkti sau tinkamas atostogų veiklas. Pavyzdžiui, man asmeniškai labai gera būti prie vandens, nesvarbu, kokio. Mažai emocijų man suteikia miestai – jie mane vargina. Kiti neturi ką veikti prie vandens – jie vaikšto tarp miesto sienų, žiūri į architektūrą, kuri juos įkvepia, žodžiu, džiaugiasi ir grįžta namo kupini naujų įspūdžių. Ką mes galime padaryti – pažindami save pasirinkti tinkamas atostogų veiklas, tačiau rezultato niekada negalime žinoti iš anksto, tad nereikia projektuoti poatostoginio jausmo – nes būtent taip tikrai nesijausite.
Viena iš grėsmių – susikurti vaizdinį, kaip mes turime jaustis po atostogų, dar prieš pradedant ilsėtis. Sukurti jausmą ir atspėti – neįmanoma, ir nereikia turėti tokių iliuzijų. Susikursi jausmą, kurio nepatirsi, ir galiausiai po atostogų jausiesi sumautai – egzotiniam krašte praleidęs tris ar keturias savaites, išleisi krūvą pinigų, o jausiesi tik dar labiau pavargęs.
Kelionės – lengviausias būdas pabėgti nuo darbo rutinos. Kiek iš tiesų svarbus vietos pakeitimas fizine prasme? Ar galimos tik vidinės kelionės?
Nauja aplinka apsivalymo požiūriu, mano manymu (sprendžiu tiek iš savo patirties, tiek kitų), labai padeda. Išvažiuodami iš namų pailsime nuo tam tikros kasdienės atsakomybės. Bet jei išvykus ta atsakomybė tik padidėjo (tarkime, iškeliavome su vaikais, kur neįprasta virtuvė ir visas būstas, vaikus reikia pamaitinti, užmigdyti jiems neįprastoje vietoje ir t. t.), tokias atostogas laikyčiau žlugusiomis, nebent tai priimtume kaip tarnystę savo vaikams.
Kelionėje, kur susiduri akis į akį su savimi, turi galimybę paklausti savęs darsyk, kas esi ir ką šiame gyvenime veiki. Nauji įspūdžiai, emocijos žmogų veikia kaip valikliai nuo visokių nuosėdų – mumyse prisikaupusių blogų emocijų. Nauji išgyvenimai išvalo per metus susikaupusį nerimą ir leidžia grįžti į darbą kupiniems jėgų.
Keliavimas tiek išorine, tiek vidine prasme yra visada naudingas. Kelionės metu mūsų dėmesys persikelia į aplinką, kuri kažkuo nauja, įdomi, taip išvalydami dalį savo vidinių šiukšlių.
Kuo specifiška kelionės psichologija?
Kelionė turi įdomių momentų. Vienas iš jų – kai žmogus jau iškeliavęs iš taško A, bet dar nepasiekė taško B. Kasdienybėje mes esame tai, apie ką gyvename, ir būtent šis kelionės taškas, kai atitrūkstame nuo rutinos, priverčia išgyventi tam tikrą buvimo niekuo momentą – netenki kasdienių tėčio, vyro, darbuotojo, brolio ar sesės vaidmenų, tačiau dar nesi ir svečias, turistas, praeivis, keliautojas. Tas buvimas niekuo – šansų momentas, kada gali pamatyti save kitaip.
Klausimas „kas esu“ yra nuolatinis, tačiau kasdieniame gyvenime mes pasislepiame po įpročiais, vaidmenimis, ir tas būties prasmės pajautimas nugrimzta. Kelionėje, kur susiduri akis į akį su savimi, turi galimybę paklausti savęs darsyk, kas esi ir ką šiame gyvenime veiki. Taip nebūtinai įvyksta, bet potencialo kelionėje tam yra labai daug. Todėl išorinė ir vidinė kelionės man visada eina greta. Išorinė kelionė be vidinės – apytuštė. Man asmeniškai išorinė kelionė stimuliuoja vidinę, tačiau esu ir pats patyręs, kad net ir būnant ilgai vienoje vietoje fizine prasme galima patirti labai intensyvių vidinių kelionių. Pati tikriausia kelionė – be išorinių dirgiklių, gryna dvasinė praktika.
Kuo ypatingos kelionės vienam?
Keliaudami su grupe žmonių, susikuriame burbulą, kuris ridenasi visos kelionės metu, taip apsaugodamas nuo kontakto su aplinka. Keliaudamas vienas, tikro kontakto su aplinka neišvengsi, nes beveik nėra šansų, jog nukeliausi taip, kad tau neprireiks pagalbos. Būtent tokie ryšiai mus praturtina, nes jie padeda pažinti ir kitus žmones, ir ypač mus pačius.
Kaip neuždaryti atvirumo langelio, kad išorinė kelionė nebūtų apytuštė?
Pažinimas pirmiausia susijęs su atvirumu daryti tai, kas išjudina iš komforto zonos. Ribos peržengimo momentas visada susijęs su nerimu, baime; išėjimas iš komforto zonos – tarsi šuolis į ledinį vandenį. Tik išdrįsęs išeiti iš sau patogaus gyvenimo, gali patirti visišką pažinimą, užmegzti su aplinka tikrą ryšį, tapti aplinkos dalele. Jei esi atviras, kelionės neabejotinai tave praturtins, net jei grįši pavargęs, būsi laimingas.
Reikia nebijoti būti atviram iššūkiams. Kitaip tariant, vengti vadinamojo tunelinio keliavimo – jį pateisinu tais atvejais, kai žmogui reikia tik gryno poilsio, lengvos ir nerūpestingos, fainos kelionės – tada jis perka verslo klasės bilietą, skrenda lėktuvu, oro uoste jį pasitinka automobilis su kondicionieriumi, palaikantį įprastą 21 laipsnio temperatūrą, nuveža į viešbutį, kur žmogus ryte valgo kiaušinienę su kumpiu, kurią kasdien valgydavo ir namuose, pažiūri CNN, kurią irgi žiūrėdavo namuose ir t.t.
Tokį keliavimą labai puikiai iliustruoja vakariečių turistų autobusas Indijoje – aplink purvas, skurdas, rikšos, šunys, karvės – o jis važiuoja tamsintais langais (tu žmonių viduje nematai, jie tave mato), keliauja savotišku tuneliu, matydami tai, ką matytų per „National Geographic“, tik čia papildomai dar su garsu ir vaizdu patirdami kvapus. Tokiu atveju langelis ne tik kad uždarytas, jis stipriai užcementuotas ir apsaugantis nuo bet kokios įtampos.
Prieštaros čia yra, nes keliavimas tarsi rodo norą pažinti, bet pasirenkamas būdas, kuris užkerta tam galimus kelius. Reikėtų vengti saviapgaulės, siekti sąmoningų sprendimų: jei jautiesi nuo visko pavargęs ir net nenori vargintis pats susirasti kelionę, paskambini agentūrai, sumoki pinigus ir sėdi į lėktuvą. Tuomet viskas gerai, jei supranti, kad didelių išgyvenimų tokiu būdu nepatirsi. Nereikia gilių analizių, pakanka savęs trumpai paklausti ir 5 minutes pagalvoti – kodėl keliauju, kodėl priimu vien ar kitą sprendimą.
Kaip vertinti savo atostogas? Ar nuovargis po kelionės yra blogų atostogų ženklas?
Nėra blogai jausti nuovargį po atostogų, jei jis yra kitoks nei nuo darbo – vadinasi, mūsų sąmonės dalis, kuri ilsėjosi visus metus dirbant, buvo atgaivinta. Jei dirbu sėdimą darbą, turbūt atostogų metu būtų naudinga daugiau judėti fiziškai – tuomet veiks kitos ir kūno, ir emocijų dalys, kurios tinginiavo per darbo metus. Svarbu surasti priešingą pusę, tuomet ir jos nuovargis yra mums naudingas: jei dirbi intensyvų darbą, geriau rinktis „bukesnes“ atostogas, jei darbe patiri daug įspūdžių, tiktų ramesnis poilsis.
Poilsio požiūriu atostogas vertinti nesunku – suvokiu, nuo ko noriu pailsėti ir renkuosi priešingas nei įprasta veiklas. Sudėtingesnis yra vidinis vertinimas. Vienas iš atostogų kokybės matavimo skalių – ką kelionė pakeitė mano viduje.
Išorinė kelionė neabejotinai mus bent šiek tiek krusteli, jei tik tam paliekame bent mažiausią langelį. Tam būtinas atvirumas ir smalsumas. Man padeda nora pažinti žmones ir tai, kas vyksta manyje. Paradoksalu, bet galvojame, kad kelionėje pažįstame kitus žmones, nors iš tikro daugiausia, ko mus gali išmokyti kelionės, tai atpažinti savo reakcijas ir taip sužinoti daugiau apie save. Tam gali padėti ir dienoraštis ar pokalbis su kartu keliaujančiu bičiuliu.
Maždaug ketvirtadalis visų dirbančiųjų kasmet neatostogauja, greičiausiai ne tik dėl pinigų. Ar atostogos tikrai reikalingos, jei ir po keleto metų darbo be poilsio žmogus sako, kad pavargęs nesijaučia?
Esu tikras, kad net ir kelerius metus be atostogų dirbantys žmonės turi savų būdų, kaip surasti susikaupimo ir atsipalaidavimo balansą, antraip jie tiesiog neišgyventų.
Svarbu žinoti, jog mums kenksmingiausia nuolatinė, kad ir nedidelė, bet ilgai besitęsianti įtampa. Energijos atsistatymo požiūriu sveikiau yra trumpesnis ir stipresnis šokas. Aš asmeniškai esu už kryptingą planavimą, nes užsisukusi darbų virtinė įtraukia tarsi voverės karuselė, ir nesunku užsimiršti, ką ir kodėl gyvenime darai apskritai, jau nekalbant apie emocinį ir fizinį perdegimą, mat latentinė įtampa tampa nepastebima, mes jos nebejaučiame, o kūnas ilgainiui atsiima savo, pradėdamas kad ir nuo skrandžio ar sąnarių skausmų.
Atostogos padeda išlipti iš kasdienio darbo ratų ir pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Net ir labai mėgstantiems savo darbą yra sveika sustoti ir įvertinti viską iš naujo, natūraliam prasmės suteikimui.
Darbo ir poilsio santykį galime matuoti labai paprasta formule – viena dalis poilsio ir trys dalys darbo. 45 minutės darbo, 15 poilsio, lygiai tas pats su atostogomis. Aišku, dirbančiam žmogui tai skamba kaip neįvykdoma prabanga, bet man atrodo, kryptingai planuojant ir atradus savo susitelkimo ir poilsio balansą, tai galėtų būti siekiamybė.
Grįžimas į darbą po atostogų – ką reiškia vidinio diskomforto jausmas, kiek gali trukti adaptacinis laikotarpis? 
Adaptacinis laikotarpis grįžus po atostogų yra natūralus dalykas – normalu, kad nuo kelionių jautiesi tarsi apgirtęs. Čia ta pati inercija kaip ir atostogų pradžioje mąstyti apie darbą. Tačiau jei žmogus po atostogų nuoširdžiai liūdi, tas trunka ilgai, gyvenimas atrodo bebrasmis, tai gal ir verta susimąstyti, ar tai nėra ženklas apie rimtesnį nepasitenkinimą savo darbu.
Atostogų metu gali nuskambėti rimtų signalų, kad kažką savo gyvenime reikia keisti – ilsėdamasis turiu galimybę pažvelgti į save iš šalies ir suprasti, kad galbūt gyvenime užsiimu visai ne tuo, kuo norėčiau. Šiuo atžvilgiu atostogos yra pavojingas užsiėmimas, nes gali pamatyti, kad gyveni visai ne taip, kaip norėtum. Žinau nemažai atvejų, kai atostogos žmonėms leido suvokti savo klaidas ir imtis didelių pokyčių. Nekalbu apie beatodairiškus sprendimus, bet tam tikras pasitikrinimas yra vertingas kiekvienam, nes bet koks impulsas, kad galbūt kažką darau ne taip, turi prasmės.
Daug metų dirbate su organizacijomis. Ar galima kalbėti apie lietuvių požiūrį į darbą, daryti tam tikrus apibendrinimus?
Iš savo patirties sakyčiau, kad lietuviai labai atsiduoda darbui – jei ne su lazda atvarytas ir tikrai patikėjo idėja, tai pasineria į darbą visomis jėgomis. Kaip ir kiekviena savybė, atsidavimas turi ir pliusų, ir minusų, tad svarbu turėti išminties, nes atsidavimo vilkduobė yra perdegimas.
Darbas yra ir saviraiška, ir būdas užsidirbti pinigų – reikia tai suderinti. Jei šiuos požiūrius sugebame sujungti, turime ir vaistų nuo gobšumo, ir nuo darboholizmo. Man atrodo, kad pinigai ateina iš paskos, pirmiausia reikėtų galvoti apie tai, ką moku sukurti, atiduoti gero, tada – ar sugebu tai pristatyti kitiems, įvertinti. O tada jau ir įvertinti pinigais. Kai šie du dalykai „susitinka“, ir išreiškiame save, ir neskurstame.
Darbas yra dalykas, tenkinantis ir saviraiškos, ir materialinius poreikius. Ypač tai svarbu suprasti jaunystėje, kada skubame „nulipti nuo tėvų sprando“ ir norim kuo greičiau užsidirbti, pamiršdami apie saviraišką, kuri visada susijusi su patirties kaupimu. Svarbu darbo nepriešinti savirealizacijai, o šiuos du poreikius derinti. Kraštutinumai – gyvenimas vien darbu arba gyvenimas tik po darbo – vargu ar veda į laimę.
Reikėtų rasti vidurinį kelią, kuris nebūtinai susijęs su kažkokia ypatinga saviraiška, o daug svarbiau gebėjimu įprasminti savo veiklą kad ir paprastu, bet tau mielu darbu. Kaip pavyzdį pateiksiu juokelį apie NASA – atėjus svečiams į laboratoriją, jie klausia valytojos: „Ką jūs čia veikiate?“ – „Mes į kosmosą raketas leidžiame“, – atsakė ji. Tik įprasminęs savo gyvenimą žmogus yra laimingas.
Kalbėjosi Akvilė Adomaitytė
Straipsnis publikuotas www.bernardinai.lt, 2012 liepos 4 d.
