Pirmoji ne-naujiena yra ta, kad mokymasis jau seniai peržengė mokyklų, universitetų, kolegijų ar kitų formaliųjų mokymosi įstaigų slenksčius. Jau kurį laiką mokymas tapo ir darbdavių rūpesčiu, ir pačių asmenų (besimokančiųjų) interesu.

Berods, dabar mokomasi visur: ir darbo vietoje (kokia ji bebūtų  – verslo įmonė, valstybinė įstaiga ar nevyriausybinė organizacija), ir laisvalaikio leidimo vietose, ir net ten, kur patys to sąmoningai nesuvokiame.

Antroji svarbi ne-naujiena yra tai, kad mokymasis yra peržengęs ir amžiaus ribas. Jei ilgą laiką mokymasis asocijavosi su jaunu amžiumi, tai dabar mokosi visi – nuo mažiausio iki seniausio. Tiesa, mokosi tie „visi“, kurie to nori.

Pagaliau, ne-naujiena ir tame, kad dabar mokymąsi daugiau ar mažiau suvokiame kaip visaapimantį reiškinį visuomenėje. Mokymasis ir tobulėjimas tampa išgyvenimo sąlyga einančiam ir profesinės karjeros keliu, ir asmeninių tikslų siekiančiam žmogui. Kai mokymasis taip pasklidęs, belieka rūpintis tuo, kad žodis „mokytis“ dar talpintų savyje teigiamas prasmes, o netaptų keiksmažodžiu.

Suaugęs, ir mokosi

Taigi, pakalbėkime konkrečiai apie suaugusį besimokantį žmogų. Nedarant formalaus atskyrimo – kas tas suaugęs žmogus – tiesiog bendru supratimu pabandykime suvokti, kas skatina suaugusįjį mokytis, lyg negana jam būtų ir taip „suaugusiojo rūpesčių naštos“.

Priešingai nei jaunimo, tokio žmogaus negena abitūros ar universtitete laikomi egzaminai. Apklausų rezultatai rodo, kad suaugusį veda mokytis tokie išoriniai veiksniai kaip jo besikeičianti aplinka ir pareigos darbe, darbdavio reikalavimai, kvalifikacijos spragos, tačiau nerečiau minimi ir vidiniai veiksniai – savižina ir mėgavimasis pačiu mokymusi.

Net ir suprasdami, kad mokymasis yra nemaža laiko, pinigų ir energijos investicija, žmonės dažniausiai to imasi pagrįstai, motyvuotai ir savanoriškai (beje, skirtingai nuo „privalomojoje mokslo kalvėje“ esančių vaikų ir jaunuolių.)

Nukarūnuotos žinios arba slaptasis elementas – vidinė parengtis

Taigi, ko mes tiek daug turime išmokti šiandien? Turbūt nesuklysiu spėdama, kad stipriausios asociacijos su „mokymusi“ yra susijusios su naujomis žiniomis. Bent jau tai dažniausiai išgirstu iš mokymų dalyvių. „Noriu įgyti žinių“, „Noriu sužinoti“ ir pan., tačiau ar tikrai žinios lemia pagrindinį mokymosi rezultatą – pokytį?

Žinios, kaip informacija – jau kurį laiką yra nukarūnuotos (dėl informacijos pasiekiamumo interneto dėka) ir šiandien retas mokymu  užsiimantis žmogus kalba vien apie žinias. Kalbama apie kompetencijų ugdymą. Paprastų žmonių kalba kalbant kompetencija yra ne kas kita kaip pasirengimas veikti, t.y. atlikti konkrečią veiklą. Akivaizdu, tam žinių – negana. Šalia žinių glaudžiasi įgūdžiai, įgyjami per praktiką.

Patirtis šnibžda, kad ir tai dar nėra kelias į kompetenciją – dažna organizacijos mokytojo dilema – „atrodo, tiek daug ir taip aiškiai papasakota, pasipraktikuota ir pasitreniruota, tačiau darbuotojai/ besimokantieji nepritaiko to savo veikloje tiek, kiek tikimasi, nepavyksta jiems ir tiek…“

Tada suvoki esant ir slaptą kompetencijos elementą, kurį vadiname vidine parengtimi. Vidinė parengtis – suaugusiųjų mokyme dėmesio stokojantis kompetencijos elementas, nes nėra taip aiškiai apibrėžiamas.  Bendrąja prasme tai – besimokančiojo nuostatos, tikrieji poreikiai bei motyvai, baimės, gynybos būdai, net ir fizinė būklė, galiausiai lemiantys žmogaus pasirengimą atlikti konkretų darbą.

Vidinė parengtis paaiškina dažną žmogų ištinkančią „ir žinau, ir moku, ir galiu, bet… nedarau“ situaciją. To ir mokomės šiandien – ne tik suprasti konkrečią temą,  bet ir daug bendražmogiškų, savęs pažinimo erdvei priklausančių dalykų.

Mokytojo laikysena – ar mokam mokyti?

Šiame visaapimančio mokymosi kontekste kitokia tampa ir mokytojo laikysena. Mokytoją čia miniu pačia bendriausia prasme ir turiu galvoje asmenį, organizuojantį ir lydintį kitus per mokymosi procesą.  Skirtinguose kontekstuose mokytoją kitaip ir vadiname.

Pavyzdžiui, tiesiogiai ugdymo veikla neužsiimančiose organizacijose šį žmogų vadina mokymų specialistu, vadybininku ar  mokymų vadovu, o kartais ir vidiniu mokytoju. Labai paplitęs ir angliškasis lietuviškasis atitikmuo – treneris (angl. trainer), taikytinas ir tik mokymo ir ugdymo veikla užsiimančiose organizacijose. Tačiau ne tiek svarbu, kaip mokytoją pavadinsime, svarbu suprasti, kaip šiandien mokyti suaugusį žmogų, kad jis būtų pasirengęs veikti ir atlikti konkrečią, jam pavestą veiklą.

Iki šiol mokytojai yra gerai įvaldę žinių, informacijos perdavimo meną, ir pakankamai aišku, jog žinia dalinamės informuodami ir aiškindami  sau ar dalyviams priimtina forma. Su įgūdžiais truputį kebliau, bet vis tiek pakankamai aišku – mokytojas juos treniruoja sudarydamas sąlygas praktikai.

Tačiau kaip gvildenama vidinė parengtis? Kaip dirbti su tuo mažiau matomu, sunkiau apčiuopiamu, bet, kaip jau įsitikinome, labai svarbiu kompetencijos elementu?  Vidinei parengčiai  visų pirma reikalinga kitokia mokytojo laikysena ir santykis su besimokančiuoju.

O sukūrus tinkamą ugdantį santykį gebėti atskleisti ir didinti žmogaus sąmoningumą apie jį patį, jį supančią aplinką, padėti jam suvokti, įvertinti, apmąstyti save.  Iš mokytojo šie uždaviniai taip pat reikalauja kitokių kompetencijų „ginkluotės“ bei kitokios laikysenos besimokančiųjų atžvilgiu, nei tiesiog skleidžiant žinias ir treniruojant įgūdžius.

Mokytojo visažinystė yra siena

Šiandieniniam mokytojui svarbu save priimti kaip besimokantįjį, o tai reiškia visų pirma išdrįsti suabejoti tuo, kas atrodo nekvestionuojama ir pažvelgti į kitą medalio pusę. Kad ir kaip neužtikrintai gali atrodyti „abejojantis“ žmogus, tačiau čia abejonę priešinu su visažinyste, kuri vis dar tvirtai įleidusi šaknis mokytojų sąmonėje. (Kas jau kas, bet mokytojai tikrai žino, kaip „turi būti“).

Kad ir šis pavyzdys iš mokytojų konsultacijų: analizavome, kaip geriausiai pasielgti konkrečioje situacijoje, kai mokytoja nežino atsakymo į klausimą. Tačiau jai sunku priimti ne tai, kad ji nežino, bet tai, kad reikia pasakyti mokiniui, kad ji nežino: „Aš negaliu pasakyti, kad aš nežinau! Tada manęs nebegerbs!“

Čia būtų kita diskusija apie pagarbą, bet kalbant apie visažinystę – tai ne kas kita kaip siena, tolinanti mokymosi procese esančius dalyvius. Tokia autoriteto pozicija uždarome duris klausimams ir svarstymams, kuriais grįstas kelias į ugdantį santykį.

Neišvengiamai šiame procese reikia išdrįsti aktyviai klausytis ir girdėti – visų pirma, besimokančiųjų poreikius, vėliau kylančius klausimus, abejones ir prieštaravimus. O jei jų nėra, bandyti juos žadinti ir kelti, ir kviesti besimokančiuosius į dialogą.

Apskritai, dialogas tampa pagrindiniu suaugusiųjų mokymosi įrankiu. Suaugęs žmogus nėra tabula rasa (lot., švari lenta), jis neretai turi aibę patirties, ir mokytojo vaidmuo tampa ne kas kita, kaip padėti tą patirtį transformuoti į mokymąsi.

Beje, pasiruošti dialogui ir darbui su vidine parengtimi reikia daug daugiau nei pasiruošti „prezentacijai“. Čia ir slypi didysis iššūkis mokytojui šiandien. Viena, yra kalbėti apie reikalingas nuostatas, tarkim, įmonės klientų aptarnavime, ir visai kas kita yra tas nuostatas keisti. Viena yra mokyti apie viešąjį kalbėjimą, ir visai kas kita yra įveikti baimę kalbėti viešai. Ir tai galėtų būti begalinis sąrašas.

Taigi, ar mokame mokyti?