Stebėjau seminare labai įdomų (na bent jau man:) reiškinį – koamnda su stipriais ir „minkštais žmogiškaisiais santykiais keliavo per patirtines užduotis. Kas įdomu, kad vadovavimas komandoje buvo stipriai silpnas, bet geri žmogiški santykiai tai kompensavo ir komanda rezultato pasiekė. Taip gražu buvo pasidarę, kad norėjosi kokį eilėraštį parašyti apie tai. Tačiau seminaras tęsėsi ir ėmė ryškėti kaina kuri sumokama sprendžiant visus klausimus tik per gerą tarpasmeninį santykį – ilgai užtrunka sprendimai, ne visi darbai pasiimami, kartojasi klaidos, nepastebimas brokas, tačiau svarbiausia (bent jau man:) pasirodė štai kas – kad darosi sunku konfrontuoti su grupės sprendimais – kažkaip nejauku tokią gražią atmosferą ardyti, gal ne taip čia tas mano prieštaravimas ir svarbus, ar ne..?