Vidinė laisvė. Apie mažus ir didelius dalykus
Ernestas Lapinskas
#
Kai galvoju apie vidinės laisvės išgyvenimą, norisi pradėti nuo mažų dalykėlių, kurie lydi mus kasdien. Užsiminti apie didžiuosius dalykus, kurie yra ilgos kelionės ir kryptingų pastangų vaisius. Ir pabaigti laisve, kuri visada su mumis, bet nelengvai įdarbinama – apie santykį su neišvengiamais dalykais.
# daugiau…
Dažnai manoma, kad asmuo komandoje nustoja savo svarbos. Tarsi svarbiau žmonių suderinamumas. Manau, kad ir taip ir ne. Turėjau progos apie tai paskaityti paskaitą MRU bendruomenei. Paskaita buvo įrašyta į video. Kviečiu pasižiūrėti:
Paskaita apie komandą
„Nuo tada padaras ėmėsi ją mokyti daugybės naujų žodžių, tokių kaip „kūrybiškumas”, „dvasingumas” ir „nuojauta”. Tačiau tai buvo viena iš jo klaidų. Kai Moteris pagaliau suprato, ką reiškia „kūrybiškumas”, ji pamiršo viską apie didingąjį žygdarbį ir tragišką vienatvę, pralinksmėjo ir ilgai juokėsi. Pagaliau pareiškusi Nežmogiui, kad jis jaunesnis net už Keršąjį, pavarė abu šalin.” (C.S. Lewis1)
Paaiškinsiu – padaras arba Nežmogis čia yra nelabojo įsikūnijimas, bandantis sugundyti tyrą Moterį. Pažįstamo motyvo atkartojimas kitame pasaulyje… Man pasirodė svarbu mūsų temos kontekste, kad nekaltai būtybei „kūrybiškumo” sąvoka – juokinga ir beprasmė. Pabandykim pasvarstyti, kodėl.
Pirma – kūrybiškumas nėra įgyjamas. Panašiau į tai, kad kūrybiškumą mes visi turime, tačiau augdami, besimokydami gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir vis labiau besiremdami racionalaus proto paaiškinimais, stereotipinėmis nuostatomis ir iliuzorišku materialaus ir vartotojiško pasaulio aiškumu pamirštame, atprantame juo naudotis. Didžioji dalis kūrybiškumo („kūrybinio” arba „produktyvaus”, arba „divergentinio” mąstymo) technikų skirtos racionalaus, vertinančio, pavadinančio, susiaurinančio proto stabdymui. Iš tiesų reikia visai nedaug – pristabdyti visažinį vertintoją. Vienok daugybei žmonių toks nedidelis veiksmas gali būti žiauriai kankinantis – mes taip susigyvenam su tuo aiškiu, pavadintu ir sudėliotu pasauliu, kad priimti tegu ir nedidelį neapibrėžtumą mums skauda beveik fiziškai.
Kitaip tariant, viena iš pagrindinių sąlygų naujai minčiai, kitokiam sprendimui – nežinoti. Nukelti kepurę. Iškvėpti. Nieko nedaryti su tuo, kas yra – nedėti į lentyną, neaiškinti, nepuošti, nesmerkti. Priimti tai, kas yra. Mylėti tai, kas yra – su visu aiškumu ir visa paslaptimi. Mylėti ir domėtis – klausti, kaip klausia vaikai ir kvailiai. Klausti, ar tikrai taip yra, kaip mus mokė, kaip aiškino, kaip patys save guodėm, kaip pasidarėm greitąsias išvadas, kad lengviau gyventi būtų.
Ne visada pavyksta nežinoti. Jeigu žinojimas tapo mano esybės dalimi, mano puošniausiu kaklaraiščiu, tai nežinodamas jaučiuosi gėdingai nuogas, pažeidžiamas, nesavas – taip labai suaugusiai ir labai nevaikiškai. Neatsitiktinai kūrybiškumas siejamas su vaikais, jų pasaulio tyrinėjimu, klausinėjimu, interpretavimu. Nežinojimas – vaikų būsena. Turbūt todėl mus glumina ir gąsdina suaugusiai rimtas vaikas, turintis visus atsakymus, žinantis kaip ir ką kada daryti, sakyti, prašyti, atsiprašyti, susiprasti. Sakom – jis per greit suaugo… Ir greičiausiai todėl keistai atrodo suaugęs, kuris nežino ar neskuba žinoti, išlaiko pauzę, renka teisingą žodį, užduoda durną klausimą ar neatsako į protingą klausimą. Kai vieno tibetiečio paklausė, kokia jo nuomonė apie Vietname susideginusius budistų vienuolius, jis atsakė – „no opinions”. Tibetiečio britė žmona pasipiktino – „kaip tai nėra nuomonių?.. Tu turi turėti nuomonę, – juk jie budistai, kaip ir tu, o tu dar ir lama…”. Lama atkakliai laikėsi savo. „Jokių nuomonių. Aš nepažįstu tų vienuolių. Aš nežinau jų motyvų. Aš nežinau, kokia ten iš tiesų buvo situacija. Kaip aš galiu turėti savo nuomonę?”.
Kita mūsų bėda su kūrybiškumu – kūrybiškumo stigmos prakeiksmas. Atsitik tu man taip, kad kas nors nusprendė, jog esi kūrybiškas. Gal dėl profesijos – esi tapytojas, o gal poetas ar rašytojas. Gal dėl asmeninės ekstravagancijos. Gal dėl darbelių padarytų, kurie buvo kitokie, nestandartiniai. Ir dabar tas kas nors sako – „padaryk, juk tu kūrybiškas”. Arba mes patys sau taip sakome. Turime pateisinti epitetą. Turime išpildyti lūkestį, patvirtinti reputaciją. Bandome lipti į vakarykščius išaugtus batus, pakartoti padarytus žygdarbius. Darome tai, jau žinodami, kaip tai daroma, – pamiršę, kad pavyko anąsyk tik tada, kai pasidavėm, pripažinom, kad nežinom. Absoliuti aklavietė. Kai tokion aklavietėn patekęs režisierius klausė Dzeno meistro, kaip jam vėl atrasti kūrybą, meistras patarė – „nustok būti režisieriumi”.
Trečia bėda – turbūt didžiausia. Didybė mūsų puikioji. Įsivaizduojam, kad tai mano nuopelnas. Aš sukūriau, aš pasisakiau. Aš parašiau. Ir įkvėpimas buvo mano. Mano, mano, mano. Pasisavinam paslaptį. Tarsi imame savintis ir valdyti tai, kas neaišku, neapibrėžta, ko dar nėra. Tai mano galios kūrybinės. Ir nuopelnai po to – mano… O kur dingo mūzos? Kur dingo akimirkos stebuklingas netikėtumas, kur dingo įkvėpimas, kuris staiga (nelauktai netikėtai) užklumpa po dušu ar vairuojant, ar bėgiojant su šunimi? Ne be reikalo per amžius esmės išgyvenimo momentai, kūrybinio įkvėpimo epizodai buvo siejami su išorybe, – ne su žmogaus talentu, o su išorine mūza, kuri aplanko ar su įkvėpimu, kuris yra dieviškas (reiškia, ne mano, ne iš manęs, mano pasaulėlį peržengiantis).
Man regis, šiuolaikinėje vartotojiškoje pasaulėžiūroje nelengva atrasti tinkamai kuklų santykį su kūryba. Turime atrasti vietos paslapčiai. Turime atrasti drąsos neapibrėžtumui. Turime atrasti stiprybės, kad nukeltume kepurę ir pripažintume „nežinau”. Jeigu tai pavyksta, kūrybiškumas virsta nebe tik paveikslais ant sienų, o gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir nauja horizontus atveriančia patirtimi. daugiau…
um-pa um-pa um-pa-pa um-pa um-pa um-pa-pa… Ritmas galvoje sukasi visą dieną. Užsiėmimas seminare, kuriame dalyvavau, buvo labai praktinis – Sambos orkestras – bet išmokimų turbūt daug daugiau nei sėdint teorijos paskaitoje apie lyderiui reikiamas kompetencijas. Daugeliui gali kilti klausimų, ko galima išmokti muzikos užsiėmime, kuriame mokomasi pajausti grupės pulsą, nepamesti ritmo, klausytis kitų instrumentų (nors kasdieniame gyvenime tų objektų tikrai nelaikytume instrumentais 
) Tačiau po to tu turi situaciją, kurioje reikia tavęs visos – koncerto metu tavo reikalas įtraukti visus klausytojus taip, kad jie jaustųsi viso renginio dalimi, kad jie aiškiai pajaustų, kad yra patys svarbiausi tuo momentu tau ir su tavimi. O dar šalia viso to svarbu nepamiršti savojo ritmo ir girdėti, ką kiti kolegos groja, nes kitu atveju pridarysi aibę klaidų. Nieko neprimena tokia situacija? Taip, tai tas pats jausmas, kuomet reikia prieš auditoriją pristatyti seminaro temą, naują teoriją ar tiesiog kai klientui reikia papasakoti, ką galime pasiūlyti, kad jo veiklos tik gerėtų ir gerėtų. Tik šitos situacijos mums jau labiau kasdienės. Norom nenorom supranti, jog jautriausius dalykus suvoki ar išmoksti tuomet, kai mažiausiai to tikiesi ar planuotai mokaisi – kasdienis gyvenimas ar veiklos suteikia mums daug galimybių mokytis, bet ne visomis mes naudojamės. Ir kartais tikrai AČIŪ mūsų tinginystei (kol kas manau, kad būtent jai), kad nesimokome iš kiekvieno savo judesio, gryno oro įkvėpimo ar pamatyto nerealiai gražaus drugelio. Tačiau kartais naudinga sustoti savo bėgime ir tiesiog atrasti tai, ką darome šiuo momentu. Bent jau man tai yra tikrai svarbu ir spalvinga. Net jei tai yra ryškiai žalios spalvos gamtoje laukimas, darbas su nuolatiniu klientu ar grojimas keistame orkestre su beveik nepažįstamais žmonėmis, kai pati visiškai tam neturi nei žinių, nei įgūdžių. Dar kartą įsitikinau, jog mokymasis vyksta tada, kai pilnai įsitrauki ir esi atvira naujai patirčiai. Ir nors ne visuomet patirtis yra miela ar lengva, išmoktos pamokos yra naudingos ir pritaikomos daugelyje sričių. Pripažinkime, jog ne kiekviena ar kiekvienas iš mūsų yra tobulas vienoje ar kitoje veikloje. Tačiau savo spragas dažniausiai kompensuojame kitais įgūdžiais ir palengva kaupiame reikiamas žinias per praktiką ar skaitant literatūrą – svarbu žinoti, kaip pritaikyti turimus įgūdžius ir išdrįsti jais naudotis. Garsiosios bendrosios kompetencijos Vis dar tikiu, kad jos yra svarbios daugelyje situacijų mūsų kasdieniame gyvenime ir darbinėje veikloje. Ir turbūt detaliai kompetencijų išmokimo lygį būna sudėtinga apibrėžti dėl to, kad jos labiau jaučiamos nei įvardinamos. daugiau…
Jau metus vienoje įmonėje su darbuotojais diskutuojam, kam naudojame savo gyvenimą. Gyvename, kad dirbtume. Dirbame, kad gyventume. Čia įdedu, ko manęs paklausinėjo, kas šiuose seminaruose vyksta. daugiau…
Norisi rašyti. Dėlioti, rikiuoti mintis ir pojūčius, kurie susikaupia per dieną.
Kartais reikia didelių įvykių ar sukrėtimų. Jie tokie dideli, taip sukrečia ar įkvepia, kad vakare gali aiškiai atpažinti jų paliktus pėdsakus mano prote. Tie prisiminimai aštriais kampais vis trinasi vienas į kitą ir sukelia vis naujus išgyvenimus dažnai su įtampa.
Kartais užtenka guvaus proto. Tada atsimenu visas smulkmenas: kvapus, vaizdus, žmones ir savo išgyvenimus. Tai skaidraus įspūdžio, aiškių detalių ir ramybės diena. Vakaras būna ramus su tokiais prisminimais.
Šiandien buvo skaitymo diena. Skaičiau atsiskaitymo esė anglų kalba. Turinys man buvo menkai suprantamas. Aš gilinausi į kalbą ir aiškumą. Dirbau intuityviai, nes neatsimenu visų anglų kalbos taisyklių. Tai vargina. Po 1.5 val dėmesys pasidaro bukas, intuicija tyli ir nieko nesako.
(tekstas neredaguotas kalbininkų; tad gali būti klaidų ir nelietuvybių)
keliavo ir surašė Artūras Deltuva daugiau…
Noriu brūkštelėti, kokias mintis išsinešu.
Visų pirma tai, kad šita tema įvairiais rakursais vis gyva man. Pavyzdžiui, gaunu iš užsakovo grįžtamąjį ryšį, kad “seminaro tempas buvo per lėtas”. Žmonės neišbūna lėtume. Tas pats, kas lėčiau važiuoti – kiekvienas grumstas jaučiasi. Bet gi mano tikslas ir buvo – lėtinti, kad daugiau matytų kas aplink, kas juose. Įprotis skubėti uždaro nuo galimybių pamatymo. Jautiesi, lyg turi, privalai nulėkti nuo Vilniaus iki Kauno, pageidautina greitai, ir NEGALI stabtelėti ir begerdamas kava reflektuoti, kas vyksta su mano gyvenimu, su mano darbu; ar stabtelėti ir pamatyti, kad ant medžio sniegenos. daugiau…
Kaip darbai atrodo po atostogų?
Nekreipdamas dėmesio į mano norus, ką norėčiau pasilaikyti, o ką prašokti, laikas bėga ir užbaigia mano atostogas. Laikas dirbti. Iš pirmų susitikimų su klientais pasitikrinu, kad šis darbas man vis dar patinka. Ar tai lėto įsibėgėjimo į darbus dėka, ar gerų atostogų įkrova leidžia man ramiau žiūrėti į atsirandančius nesklandumus. Svarbiausia nepamiršti naujų idėjų ir strateginių apsisprendimų žiogų pievoje, plaukiant baidare, ar ravint daržą. Tai padės man išlaikyti kryptį įvykių sukūryje. Apskritai, aiškiau matau, kuria linkme noriu judėti, nors ir neramu, ar tomis temomis klientai norės seminarų, ar bus aktualu, kiek sugebėsiu perteikti savo sumanymus ir pan. Pastebėjau, kad atkreipiu dėmesį į “nepajudinamus” dalykus organizacijose. Pradedant nepajudinamais stalais susitikimų kambariuose, nepakeičiamom dienotvarkėm, nusistuvėjusiomis santykių istorijomis, nekeičiančiais savo nuostatų bosais, sustingusiais įpročiais pietauti toje pačioje vietoje… Po atostogų tai labai ryškiai matyti, kad pajuda arba ne žmogaus viduje.
Įsitikinimas, kad elgesį reikia reguliuoti, įaugęs ne vien į mūsų organizacijų vadybą. Šimtą metų nuo Freudo laikų elgesio mokslai mus tikina, kad elgesį lemia ne laisvas pasirinkimas, o šeima, kultūra ir organizacijos kontekstas, kuriuose gimstame ar atsiduriame vėliau. Dėl tokio įsitikinimo logiška elgtis taip, tarsi organizacija būtų atsakinga vesti savo narius naudingos būties linkme. daugiau…